Bendroji psichologija

Iš MIF SA wiki.

Progsistams:

http://www.talpykla.com/files/2136/rar2.rar - iskaitos klausimai

http://www.talpykla.com/files/2136/rar3.rar - konspektai

Turinys 1 Literatūra 2 Psichologijos objektas, šakos, susijusios disciplinos. Psichologijos ištakos 2.1 Ką tyrinėja šiuolaikinė psichologija? 2.2 Susijusios disciplinos 2.3 Ištakos 2.4 Kelios psichologijos istorijos datos 2.5 Šiuolaikinės psichologijos kryptys 3 Psichologijos istorija Lietuvoje 4 Psichologijos metodologija 4.1 Etiniai principai 4.2 Tyrimo dalyviai 4.3 Duomenų rinkimo būdai 4.4 Tyrimo strategijos 5 Kūno ir sielos problema 6 Biologiniai elgesio pagrindai 7 Psichikos raida, ontogenezė, filogenezė. Raidos periodizacija 8 Sąmonės lygiai ir būsenos 9 Jutimas ir suvokimas 10 Mąstymas ir kalba 11 Asmenybės samprata. Psichoanalizė, Zigmundas Froidas. Psichoanalitinė psichologija, Karlas Jungas. Individualioji psichologija, Alfredas Adleris 12 Neofroidizmas. Humanistinė teorija. Egzistencializmas 13 IŠMOKIMAS

[redaguoti] Literatūra

Be dėstytojos konspektų, galima naudotis vienintele mūsų skaitykloje esančia knyga.

[redaguoti] Psichologijos objektas, šakos, susijusios disciplinos. Psichologijos ištakos

Psichologijos mokslo pavadinimas kyla iš graikų k. ir reiškia „mokslas apie sielą“. Senovėje būta visokių sielos sampratų – ja laikyta tai ugnis, tai vanduo, tai dar kokia kita substancija. Iki maždaug XVII a. psichologija buvo mokslas apie sielą, kol Renė Dekartas psichologijos tyrinėjimo objektą perkėlė į psichiką, sąmonę.

Psichologijos mokslas yra gana jaunas, vadinamas „soft science“, kaip ir kai kurie kiti socialiniai mokslai. Tai nėra keista žinant, kad psichologija tyrinėja žmogų, jo mintis, jausmus ir elgesį, o tai gana nepastovūs ir neprognozuojami dalykai. Kai kurios psichologijos sritys gali būti pakankamai gerai objektyvizuotos ir jose galime pritaikyti eksperimentines metodikas (pavyzdžiui, galime objektyviai išmatuoti fiziologinius parametrus tokius kaip temperatūrą, kraujo spaudimą, širdies ritmą, taip pat laiką, per kurį žmogus sureaguoja į pateiktą stimulą), o kai kurios sritys vargu ar greitu laiku galės naudoti kažką daugiau nei subjektyvius aprašymus (sudėtinga išmatuoti tokius dalykus kaip motyvas, pasitikėjimas, žmogiškas ryšys). Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio psichologijoje skiriama objektyviems parametrams, ypač dėl įvairių technologijų (modernių smegenų tyrimo metodų) atsiradimo, tai gerina psichologijos mokslinį statusą.

Apibrėžimas: psichologija yra mokslas apie elgesį ir psichinius procesus. Galime sakyti ir taip: psichologija – mokslas, tiriantis psichikos faktus, nustatantis dėsnius ir kuriantis jų aiškinimo teorijas.

[redaguoti] Ką tyrinėja šiuolaikinė psichologija?

Elgesį ir jo biologinius pagrindus

Tyrinėja smegenis ir nervų sistemą, kaip ji veikia. Taip pat tiria į tikslą nukreiptą elgesį, motyvaciją. Išmokimo procesus – kaip žmonės ar gyvūnai išmoksta vienaip ar kitaip elgtis.

Raidą – kaip individai vystosi

Tyrinėjami visi raidos aspektai – fiziniai, kognityviniai, psichosocialiniai. Temos apima prenatalinį vystymąsi (iki gimimo), motorinę raidą, lyties vaidmenų atsiradimą, prieraišumą, įvairias vaikų auklėjimo formas, suaugusio žmogaus raidą, senėjimą, mirimą ir mirtį.

Pažintinius procesus

Ką žmonės sužino, kaip įsimena informaciją, ją atkuria, kaip mąsto, ar visuomet tai daro logiškai, taip pat mąstymo ir kalbos ryšius. Taip pat jutiminius procesus – kaip jutimo organai mums suteikia informaciją apie išorinį pasaulį, kurios dėka mes vėliau jį suvokiame (pvz, smuiko garso bangos virtimas nerviniais impulsais ir vėliau mūsų suvokimu – nata D minor).

Individualius skirtumus

Kuo žmonės skiriasi vienas nuo kito. Pavyzdžiai būtų intelektas, jo skirtumai, asmenybės tyrinėjimai (kaip ji vystosi, kaip ją vertinti, kaip paaiškinti), psichopatologija (sutrikęs elgesys), jos priežastys ir terapijos būdai.

Socialinį elgesį

Kaip individas elgiasi sąveikaudamas su kitais. Pavyzdžiui, socialinis suvokimas – kaip žmonės suvokia ir tyrinėja aplinkinį pasaulį. Kaip formuojasi požiūriai, ar jie keičiasi, kaip spėjame apie kitų žmonių elgesio priežastis. Kitos temos – konformiškumas, paklusimas, minios elgesys, altruizmas ir t.t.

Skiriamos dvi bendros psichologijos šakos: teorinė ir taikomoji (praktinė) psichologija. Prie teorinių galime priskirti bendrąją psichologiją (ji siejasi su psichologijos teorijų vystymu ir tyrimais, nagrinėja svarbiausius psichinius procesus – atmintį, pojūčius, suvokimą, mąstymą, kalbą ir pan.); raidos psichologiją (nagrinėja žmogaus raidą per visą gyvenimą: nuo gimimo iki mirties); socialinę psichologiją (žmogaus kaip visuomenės dalies tyrinėjimas, jo elgesys su kitais, grupėje); asmenybės psichologiją (ji kuria ir tobulina asmenybės teorijas, kurių yra labai daug, visos jos netobulos); zoopsichologiją (tiria gyvūnų elgseną); patopsichologiją (nagrinėja psichikos sutrikimus) ir kt.

Prie praktinių šakų galėčiau paminėti pedagoginę (apie mokymą(si), sutrikimus ir pagalbą, apie mokymo(si) efektyvumą), organizacinę (tyrinėja žmogaus elgesį organizacijoje, santykius tarp bendradarbių, organizuoja atrankas, mokymus), klinikinę (viena įdomiausių sričių, tiesiogiai siejasi su pagalba patiriant emocines ar kitokias gyvenimiškas problemas, taip pat taiko terapijos metodus įvairiems sunkesniems psichikos sutrikimams kaip depresija ar net šizofrenija, taip pat domisi prevencija, pvz., savižudybių, nusikalstamo elgesio), darbo (nagrinėja, kokie veiksniai didina darbo efektyvumą, kas padeda geriau susikaupti, kokie patogiausi ir greičiausi tam tikro darbo atlikimo būdai), sporto, meno, reklamos, kosmoso ir t.t. Psichologija taikoma labai įvairiose srityse, priklausomai nuo to, ką nagrinėja, galima prigalvoti ir daugiau pavadinimų.

Dažnai nespecialistai visą psichologiją tapatina su klinikine psichologija (o tai tik viena iš taikomųjų sričių). Bendroji psichologija – taip vadinasi šis kursas – iš esmės turi mažai ką bendro su praktine psichologija.

[redaguoti] Susijusios disciplinos

Yra tarpdisciplininių sričių, pavyzdžiui, psicholingvistika (psichologija + lingvistika), psichofizika (psichologija + fizika). Psicholingvistika tyrinėja kaip žmogus išmoksta naudoti kalbą, kokią reikšmę turi gramatikos taisyklės, kalbos prasmingumas. Psichofizika daugiausia nagrinėja kaip fiziniai išorės stimulai veikia žmogaus sensorines sistemas (kaip mes matome, girdime, užuodžiame ir pan.).

Psichologija susijusi su sociologija (tyrinėjimas visuomenės grupių ir institucijų tokių kaip šeima, darbas ir kt.), antropologija (mokslas apie fizinę ir kultūrinę žmogaus rasės kilmę), etnologija (tai elgesio, papročių, organizacijos, folkloro ir kt. aspektų tyrinėjimas atskirose visuomenės grupėse), politiniais mokslais, psichiatrija, biologija, istorija ir t.t.

[redaguoti] Ištakos

„Psichologija turi ilgą praeitį, bet trumpą istoriją“ – Hermann Ebbinghaus, 1902. Sunku atsekti, kada tiksliai prasidėjo psichologijos mokslas. Jos pradžia siejasi su mitologija, religija ir filosofija. Manoma, kad psichologija prasidėjo su senovės Graikija. Senieji graikų filosofai davė pagrindines filosofines kategorijas. Dauguma tiki, akademinę žmogaus proto (mind) ir elgesio tyrinėjimo kryptį net keletą šimtmečių pr.Kr. pradėjo Sokratas, Platonas ir Aristotelis (jis parašė knygą „Apie sielą“, tai rodo, kad jis psichologiją bent šiek atskiria tiek nuo filosofijos, jis nurodo 4 asociacijų taisykles, kurios naudojamos iki šiol). Bet ne anksčiau kaip 1870-aisiais psichologiją galime pradėti vadinti atskira mokslo sritimi.

[redaguoti] Kelios psichologijos istorijos datos

1960 m. Ernst Weber ir Gustav Fechner pradėjo psichofizikinius tyrinėjimus, sudarė formulę, kuri nurodo, kaip fiziniai stimulai siejasi su psichiniu patyrimu, įkvėpė vėlesnius W.Wundt darbus.

Seras Francis Galtonas buvo linkęs viską matuoti, galiausiai pradėjo vertinti, kaip jis manė, intelektą. Teigė, jog genialumas paveldimas. Pradėjo dvynių tyrimus (jie ypač naudingi, jei norime sužinoti, ar svarbesnė genų, ar aplinkos įtaka. Tuomet galime dvynius auginti skirtingomis aplinkos sąlygomis ir jei skirtumai neišryškėja, vadinasi didesnę įtaką turi paveldimumas).

1879 m. Formali eksperimentinės psichologijos pradžia. Wilhelm Wundt įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją Leipcige, Vokietijoje, kur pradėjo taikyti mokslinius metodus. Duomenys laboratorijoje fiksuoti minutės tikslumu: mintys, jausmai, širdies plakimas, kvėpavimas. Iš savo paskaitų kurso išleido knygą „Fiziologinės psichologijos principai“.

Titchener buvo Wundt studentas, kuris išplatino jo mokslą angliškai kalbančiose šalyse. Jis skaidė sąmonę į tris elementus – fizinius pojūčius, jausmus ir vaizdinius (atsiminimus).

STRUKTŪRALIZMAS: pirmoji psichologijos mokykla, kuri kėlė sau tikslą analizuoti sąmonės struktūrą ir ją sudarančius elementus naudojant introspekcijos (savistabos) metodą (tyrėjas turi atidžiai stebėti paprastą įvykį – tokį, kurį galima išmatuoti pagal kokybę, intensyvumą, trukmę – ir užrašyti savo atsakus į šio įvykio pokyčius).

1885 m. Herman Ebbinghaus buvo pirmasis, kuris pabandė moksliškai studijuoti asociacijų dėsnius. Jo svarbiausias indėlis – atminties tyrinėjimai. Tyrimuose jis daugiausia tyrė save bandydamas įsiminti beprasmius ir prasmingus skiemenis, užrašydavo per kiek laiko kiek skiemenų išmoko. Jo sugalvoti metodai naudojami iki šiol.

1890 m. William James iš Harvard universiteto Amerikoje. Jam priskiriamas pirmasis psichologijos vadovėlis „Psichologijos principai“ (2 tomai). W.James sukūrė funkcionalistinę emocijų koncepciją.

FUNKCIONALIZMAS: tyrinėja kaip organizmas naudoja turimus jutimus funkcionuodamas aplinkoje. Siekia išsiaiškinti, koks yra sąmonės ir mąstymo tikslas. Funkcionalizmas kyla iš filosofinės pragmatizmo krypties, kuri teigia, jog idėją reikia vertinti pagal tai, kiek ji naudinga ir praktiška.

1900 m. Zigmundas Froidas išleido knygą „Sapnų aiškinimas“, kurioje pristatė svarbiausias psichoanalizės sąvokas.

PSICHODINAMINĖ PSICHOLOGIJA: elgesys kyla dėl psichologinių veiksnių organizmo viduje, dažniausiai jų nesuvokiant (pasąmoningai).

1905 m. Alfred Binet ir Theodore Simon sukuria I-ąjį intelekto testą.

1906 m. Rusų fiziologas Ivan Pavlov išleidžia veikalus apie klasikinį sąlygojimą. Jis atliko tyrimus su gyvūnais. Jo nustatyti klasikinio sąlygojimo principai yra susiję su mokymusi, jie svarbūs bihevioristams.

1912 m. Max Wertheimer, Wolfgang Köler, Kurt Koffka Vokietijoje kritikavo struktūralizmą. Geštaltas vokiečių k. reiškia visumą, užbaigtą figūrą.

GEŠTALTINĖ PSICHOLOGIJA: tyrinėja kaip žmonės suvokia ir patiria objektus kaip visumą, o ne atskiras jo dalis. Svarbausias teiginys – kad visuma yra daugiau nei dalių suma. Jei tyrinėsime atskirus elementus, niekad nesuprasime, kas yra visuma. Jei nurodo, kad suvokimas vyksta geštaltiškai – mes iš karto suvokiame visą objektą, o ne atskirai kiekvieną jo dalį (matome stalą kaip vieną objektą, o ne atskiras nesusijusias jo dalis).

1913 m. John Watson išleido knygą „Psichologija bihevioristo požiūriu“, kur išdėstė svarbiausius biheviorizmo proncipus. Jis atliko nemažai tyrimų su gyvūnais.

BIHEVIORIZMAS: psichologijos mokykla, kuri tyrinėja stebimą, išmatuojamą elgesį. Tai kryptis, teigianti, kad psichologijos objektas yra ne protas, sąmonė, o elgesys. Elgesys svarbesnis, nes jį galime išmatuoti, o emocijų, minčių – negalime.

1954 m. Abraham Maslow išleido knygą „Motyvacija ir asmenybė“, kur pateikė hierarchinę poreikių struktūrą. Karl Rogers yra žinomas dėl humanistinių principų panaudojimo psichoterapijoje.

HUMANIZMAS: kryptis, kuri laikosi prielaidos, kad žmogus iš prigimties yra geras sutvėrimas ir juda pozityvia linkme (tobulėja), jei niekas netrukdo. Kiekvienas žmogus juda link pozityvaus tikslo. Viktor Frankl laikomas egzistencinės psichologijos pradininku.

EGZISTENCIALIZMAS: perėmė principus iš egzistencinės filosofijos, daugiausia Kierkegaard. Svarbiausia sąvoka - „čia ir dabar“. Svarbu tai, kaip žmogus jaučiasi dabar, kaip jam atrodo situacija iš dabarties. Mažai dėmesio praeičiai ar ateičiai. Taip pat svarbūs egzistencialai, t.y. tam tikros sąlygos, kuriomis žmogus gyvena pasaulyje – tai ribotas laikas, laisvė, egzistencinis nerimas, būties jausmas ir kt.

[redaguoti] Šiuolaikinės psichologijos kryptys

Greta biheviorizmo, humanizmo, psichoanalizės ir kitų krypčių, kurios pakankamai ryškios iki šiol, iškilo ir vis nuolat kyla naujos kryptys. Biologinis požiūris elgesį vertina pagal biologinį funkcionavimą, tyrinėja paveldimus bruožus (pvz., šizofrenija iš dalies paveldima kaip ir depresija); su tuo susijusi neuropsichologija (tiria, kaip jungiasi nervinės ląstelės mums mokantis, kaip silpnėja neuronų ryšiai sergant Alzheimer liga ir pan.); elgesio genetika. Psichodinaminis požiūris kilo iš psichoanalizės, tačiau ne toks radikalus (motyvacijos ieško vidinėse psichinėse struktūrose, daugiausia sąmoningai nekontroliuojamose); sociokultūrinis požiūris tiria elgesio ir mąstymo skirtumus įvairiose kultūrose.

[redaguoti] Psichologijos istorija Lietuvoje

Psichologijos raida Lietuvoje. Psichologijai Lietuvoje būdingas eklektiškumas (t.y. įvairių požiūrių derinimas), tyrimai daugiau „kaupiamieji-aprašomieji“, o ne naujų erdvių tyrinėjimas. Nuosavos psichologinės mokyklos neturime.

Profesionali psichologija Lietuvoje prasidėjo iš to paties šaltinio kaip ir visame pasaulyje – studijų pas W.Wundt Leipcige. Pas jį mokėsi Vydūnas, J.Steponavičius ir kiti. 1946 m. Vilniaus Pedagoginiame universitete pradėta ruošti psichologus (psich. katedrai vadovavo A.Gučas). 1954-1974 m. neparengta nė vieno psichologo. 1969 m. pradėta ruošti psichologus VU. 1973 m (A. Bagdono iniciatyva) įsteigta specialiosios psichologijos laboratorija. Iš viso to galime matyti, kad psichologijos raida nebuvo nuosekli, buvo daug trukdymų, ypač Sovietų okupacijoje, nes psichologija buvo priskiriama prie „laisvamaniškų“ specialybių, kurios „kėlė“ grėsmę valdžiai ir dėl to buvo draudžiamos. 1989 m. įkurta Lietuvos psichologų sąjunga.

Šiuo metu įvykę daug pozityvių pokyčių – sukurtos pagrindinės studijos, taip pat galima tęsti podiplomines studijas, įkurta daug asociacijų: psichoterapijos, psichoanalizės, humanistinės-egzistencinės terapijos, Jungo analitinės psichologijos, savižudybių ir kitos.

[redaguoti] Psichologijos metodologija

Psichologijos mokslas kelia 5 tikslus:

1. Aprašyti reiškinius;
2. Paaiškinti, t.y. atsakyti į klausimą kodėl individas elgiasi būtent taip ir ne kitaip;
3. Numatyti, koks bus elgesys ateityje;
4. Kontroliuoti, norint užkirsti kelią neadaptyviam elgesiui;
5. Pagerinti gyvenimą, gydyti sutrikimus.

Teorija yra tai, nuo ko pradedamas mokslinis tyrimas. Teorija yra bendras principas ar principų grupė, kuri paaiškina, kaip siejasi atsikiri faktai. Teorija leidžia daug padrikų faktų apjungti į visumą.

Tyrinėjimo psichologijoje etapai:

• Problemos identifikavimas;
• Problemos ištyrimas;
• Hipotezių kėlimas;
• Tyrimo planavimas;
• Duomenų rinkimas;
• Rezultatų interpretavimas.

[redaguoti] Etiniai principai

Dalyvavimas tyrime turi būti savanoriškas, konfidencialus, galima bet kada pasitraukti, apgaulė naudojama tik tuomet, kai nėra kito būdu pasiekti norimą tikslą, po tyrimo iškart informuojama apie apgaulę, negalima skelbti neegzistuojančių ar suklastotų rezultatų, negalima daryti žalos žmonėms ar gyvūnams.

[redaguoti] Tyrimo dalyviai

Daugiausia tyrimuose dalyvauja žmonės, kai kada tiriami gyvūnai (nes juos lengviau gauti, jie greičiau atsiveda palikuonių, jei tyrinėjame kartas, galime išbandyti kai kuriuos metodus, kuriuos taikyti žmogui būtų neetiška, bet kokiu atveju, gyvūnų naudojimas tyrimuose taip pat ribojamas etikos principų). Populiacija vadinama visa dominanti grupė, kuriai norima pritaikyti rezultatus (pvz., Vilniaus miesto gyventojai, sergantieji šizofrenija, mokyklinio amžiaus mergaitės ir pan.); tai yra grupė, iš kurios pasirenkama imtis. Imtis – tai populiacijos dalis, dalyvaujanti tyrime ir gauti duomenys bus apibendrinami populiacijai. Reprezentatyvi imtis: tai imtis, atrinkta iš didesnės populiacijos taip, kad svarbūs pogrupiai populiacijoje yra tokiomis pat proporcijomis kaip ir didesnėje populiacijoje (pvz., toks pats % vyrų, moterų, lenkų, homoseksualų, vaikų, sergančiųjų ir pan.).

[redaguoti] Duomenų rinkimo būdai

Stebėjimas 

Skiriamos dvi rūšys: stebėjimas natūraliomis sąlygomis ir stebėjimas laboratorinėmis sąlygomis. Apskritai, stebėjimas kaip duomenų rinkimo būdas nėra labai ekonomiškas, nes užima labai daug laiko, be to, atskirų tyrėjų užfiksuoti rezultati gali skirtis. Tačiau jis labai tinkamas, kai negalime pritaikyti kitų metodų dėl verbalinių sugebėjimų trūkumo (vaikams), kai norime surinkti daug detalių. Norint, kad atsakymai apie elgesį tarp tyrėjų nesiskirtų, iš anksto reikia labai gerai apsibrėžti, kas ką reiškia (jei + deda tuomet, kai vaikas pravirksta, reikia apsibrėžti, kiek laiko vaikas turi verkti, kad būtų užskaityta: ar užtenka kelių sekundžių, ar 15 min.) Tuomet labiau tikėtina, kad visi stebintys užfiksuos vienodai. Stebėjimas natūraliomis sąlygomis turi kai kurių privalumų lyginant su laboratoriniu – tuomet elgesys natūralesnis, tyrėjas nesikiša į elgesį, stengiasi būti nematomas; iš kitos pusės, laboratorijoje galime modeliuoti tam tikras situacijas, paskatinti tam tikro elgesio apraiškas (mama palieka vaiką vieną ir stebima, ar jis verks, ar nekreips dėmesio), galime kontroliuoti daugiau sąlygų (pvz., kabinte yra tik 3 žaislai (kuriuos paliekame tyčia), o kai vaikas stebimas darželyje, kartais nesimato, su kuo jis žaidžia, kartais sunku sugalvoti, kaip jo žaislus pavadinti).

Verbaliniai atsakymai 

Verbaliniai atsakymai gaunami dalyviams užpildžius klausimynus arba atlikus interviu. Galime surinkti informaciją apie grupės žmonių požiūrius, įsitikinimus, patyrimą ar elgesį. Anketas gali pildyti patys dalyviai, arba aplinkiniai žmonės (mokytojai ar tėvai apie vaikus, ar kolegos darbe apie viršininką). Verbaliniai atsakymai gali būti iškreipti daug labiau nei stebėjimo duomenys dėl įvairių priežasčių (melavimo, noro geriau pasirodyti, dėl kalbinių ypatumų, dėl klausimų nesupratimo, dėl placebo efekto). Apklausos naudingos, nes per santykinai trumpą laiką galime surinkti daug duomenų.

Testavimas 

Testai gali būti ir klausimynų, ir įvairių užduočių forma. Testą apibūdina trys kriterijai: patikimumas, validumas ir normos. Patikimumas reiškia, kad pakartotinai atlikus tiems patiems žmonėms tą patį ar ekvivalentišką testą, rezultatai reikšmingai nesiskirs. Validumas reiškia, kad testas iš tiesų vertina tai, ką ir ketinta vertinti (pvz., jei norime įvertinti psichologijos istorijos žinias, o teste daug klausimų iš kitų sričių, tai gautas rezultatas neparodys, kiek žmogus žino psichologijos istoriją, t.y. testas nematuoja to, ką turėtų, jis nevalidus). Normos yra sudaromos pagal tai, kaip tą patį testą atlieka atitinkama grupė; kad būtų su kuo palyginti. Pavyzdžiui, įvertinus intelektą, galima pasakyti, kiek jūsų rezultatas skirsis nuo vidutinio jūsų amžiaus žmonių balo.

[redaguoti] Tyrimo strategijos

„Yra tik keletas būdų, kaip tyrimą atlikti tinkamai, bet tūkstančiai, kaip jį atlikti klaidingai“ (David Sackett).

Tyrimo strategija yra bendras tyrimo planas. Jos pasirinkimas priklauso nuo tyrimo tikslo, hipotezės. Jei norime aprašyti ir detaliai išanalizuoti vieną ar keletą atvejų, turėtume rinktis aprašomąją strategiją; jei norime ištirti daug žmonių pagal tam tikras savybes, nustatyti, kaip susiję keli kintamieji – aprašomąją strategiją; jei norime nustatyti tam tikro reiškinio priežastis – turėtume atlikti eksperimentą.

Aprašomoji strategija 

Leidžia aprašyti elgesį, o ne nustatyti priežastinius ryšius. Daugiau konstatuojamoji.

Atvejo analizė yra giluminis tyrimas su mažai tiriamųjų. Informacija renkama stebėjimo būdu, atliekant interviu, testuojant. Siekiama nuodugniai aprašyti tam tikrą elgesį, fenomeną ar asmenį. Tokio tyrimo metu galime surinkti labai detalią informaciją, galime tyrinėti retai pasitaikančius atvejus (tam tikras ligas, žmones po specifinių fizinių traumų), naudodami surinktus duomenis galime kelti įvairias hipotezes. Trūkumai: negalime pasakyti priežasties, negalime būti tikri, kad surinkti duomenys tiks ir kitais atvejais, nes gali būti nereprezentatyvu. Be to, tyrėjas gali labai subjektyviai interpretuoti rezultatus. Atvejų analizės būdu S.Freud sukūrė savo psichikos teoriją, Annos O. atvejo analizė, fizinės traumos analizė, kurios metu sužinota apie smegenų ryšius su žmogaus asmenybės ypatumais.

Koreliacinė strategija 

Yra naudojama norint nustatyti, kaip susiję du ar daugiau kintamųjų, tačiau nenurodo priežastinio ryšio. Strategija pavadinta pagal naudojamą statistinę procedūrą. Skaičiuojamas koreliacijos koeficientas (-1/+1), jis nurodo kryptį, ryšio stiprumą. Koreliaciniai tyrimai naudojami tuomet, kai eksperimeto atlikti negalime. Naudinga tuo, kad galime tyrinėti beveik bet kokį kintamąjį, galime naudoti norėdami numatyti. Trūkumai: gali veikti šalutiniai kintamieji, negalime nustatyti priežastinių ryšių tarp kintamųjų.

Eksperimentinė strategija 

Eksperimentas planuojamas taip: tyrėjas įvertina dalyvius pagal norimą charakteristiką (pvz., sugebėjimą susikaupti), tuomet atsitiktine tvarka atrenka dalyvius į dvi grupes: eksperimentinę ir kontrolinę. Eksperimentinei grupei pateikiamas poveikis (pvz., tiukšmas), tuomet vėl vertinama iš naujo. Jei vertinant po poveikio (triukšmo) grupės skiriasi pagal nagrinėjamą savybę (sugebėjimą susikaupti), tai galime manyti, kad pokytį sukėlė būtent mūsų poveikis (jei ta grupė, kuri nepatyrė triukšmo poveikio gali geriau susikaupti nei ta, kuri patyrė, galime teigti, kad triukšmas trukdo susikaupti). Eksperimento tikslas yra nustatyti priežastis. Eksperimente tyrinėjami dviejų rūšių kintamieji: nepriklausomi (poveikis, tas, kuriuo manipuliuoja tyrėjas) ir priklausomi (tie, kurie kinta dėl nepriklausomo kintamojo poveikio, tie, kurie mus domina).

Kontroliuoti šalutinius kintamuosius padeda laboratorijos aplinka (tyrimas būna griežtai suplanuotas, visos sąlygos aprašytos, kad jį būtų galima pakartoti), keičiami tik nepriklausomi kintamieji (kitos sąlygos išlaikomos pastovios). Kas gali iškreipti rezultatus:

• Atrankos komponentas, todėl dalyviai turi būti priskiriami atsitiktinai į grupes (taip bent jau formaliai grupės turėtų būti vienodai pasiskirsčiusios pagal įvairias savybes);
• Placebo efektas – tai fenomenas, kai žmogaus reakciją į gydymą lemia ne pats gydymas, o pagerėjimo laukimas;
• Eksperimentatoriaus šališkumas. Kai tyrėjas turi tam tikras nuostatas, jos gali įtakoti tyrimo dalyvius (t.y. jei tyrėjas labai nori, kad jo hipotezė pasitvirtintų, jis gali tą informaciją kažkaip perduoti dalyviams). Kad to būtų išvengta, tyrimo atlikimui kviečiami kiti tyrėjai, kurie nežino, kokie turėtų būti rezultatai.

Svarbiausias eksperimento privalumas – galimybė atskleisti priežasties ir pasekmės ryšius. Trūkumai: laboratorijos aplinka gali slopinti natūralų elgesį; rezultatus gali būti sunku apibendrinti realiam pasauliui; kartais eksperimentų neįmanoma gerai suplanuoti dėl etinių dalykų. Eksperimento pavyzdys – klasikiniu tapęs Zimbardo tyrimas Stanfordo kalėjime.

[redaguoti] Kūno ir sielos problema

Kūno ir sielos problema dar vadinama psichofizine. Ilgą laiką tai buvo daugiau filosofinė problema. Psichologija, medicinos mokslai šiandien ją sprendžia remdamiesi naujausiais tyrimo metodais (pavienių neuronų lygmeniu analizuodami smegenis, nervus, raumenis, stebėdami psichologines reakcijas). Sveikas protas sako, kad kūnas ir protas (kiti sako – siela) sąveikauja. Iš kitos pusės – tai paradoksalu, nes smegenys, nervų sistema yra reali fizinio pasaulio dalis – galime paliesti, pamatyti, užima tam tikrą erdvę, o mintys, jausmai, sąmonė yra nematomi, neapčiuopiami, ir nors tęsiasi laike, vietos jie neužima. Jei kūnas ir protas yra iš esmės skirtingos rūšies dalykai, tai realiai neįmanoma, kad jie darytų vienas kitam poveikį. Tai viena kūno / proto problemos dalis – kaip „protas“ susijęs su smegenimis.

Jei ryšys tarp kūno ir proto vis tik egzistuoja, tai lieka kita problemos dalis – kaip protas susijęs su išoriniu pasauliu. Visa mus supanti aplinka yra fizinė kaip ir smegenys, tačiau mes ją suvokiame savo protu.

Problemos sprendimas: pirmąjį svarbų indėlį įnešė Renė Dekartas (XVII a.) (jis iškėlė šią problemą – kūnas ir psichika yra skirtingos prigimties substancijos, tačiau jos sąveikauja). Po Dekarto visi arba jam prieštaravo arba pritarė. Nurodysiu keletą paaiškinimų:

• okazionalizmas; dievas yra visa ko priežastis. Nei protas įtakoja kūną, nei kūnas protą. Nėra jokio priežastingumo, išskyrus dievą. Jis lemia visus pokyčius, tiek kūno, tiek psichikos [N. Malebranche, B. Spinoza];
• psichofizinis paralelizmas; kūnas ir siela priežastiniais ryšiais nesusiję, t.y. vienas kitame pokyčių nesukelia. Kūniški ir dvasiniai procesai vyksta paraleliai, jie tik koreliuoja [G. W. Leibniz];
• materializmas; materija yra esminis dalykas. Ekstremaliausia šio požiūrio versija nurodo, kad psichiniai dalykai iš viso neegzistuoja, t.y. žmogus veikia kaip automatas, mašina. Ne tokia ekstremali versija teigia, jog psichiniai įvykiai visiškai priklauso nuo kūno [J. O. la Mettrie];
• epifenomenalizmas; nervų veikla yra nepriklausoma nuo kartu kylančių psichinių būsenų, jos yra tik kaip „epifenomenai“, kurie negali paveikti nervų sistemos (gyvuliai laikyti „sąmoningais automatais“). Tai viena materializmo atmainų;
• [be pavadinimo]; su eksperimentinės psichologijos pradžia viskas labai sudėtingėja, filosofiniai problemos sprendimai atsiskiria nuo psichologinių, atsiranda sensorinė fiziologija, psichofizika, psichosomatikos tyrimai. Nustatyti atskirų funkcijų ryšiai su tam tikromis smegenų dalimis, tam tikromis žievės zonomis. Psichofizinė problema sprendžiama analizuojant žmogaus nervų sistemą (žr.↓).

[redaguoti] Biologiniai elgesio pagrindai

Nervų sistemą sudarančios ląstelės vadinamos neuronais. Tai specializuota nervinio audinio ląstelė, kuri priima, apdoroja ir perduoda informaciją tiek kitoms nervinėms ląstelėms, tiek kūno (somatinėms) ląstelėms. Neuronų kiekis ribotas. Jie neatsigamina (todėl ligos, susijusios su neuronų nykimu, pavyzdžiui, Alzheimerio, yra tokios pavojingos). Neuroną sudaro kūnas (soma), kuriame yra branduolys. Dendritais neuronas priima informaciją, o aksonu – perduoda kitiems neuronams. Aksoną dengia mielino dangalas, kuris pagreitina impulsų sklidimą. Neuronų atšakos perduodant nesusiliečia – tarp jų yra tarpelis, vadinamas sinapse. Neuronai sąveikauja taip: aksono galūnėlės išskiria medžiagas, vadinamas neuromediatoriais. Šios medžiagos pereina per plyšį ir sąveikauja su impulsus priimančio neurono dendritais. Neuromediatorių yra įvairių. Jie skirtingai veikia elgesį ir emocijas, pavyzdžiui:

• Acetilcholinas susijęs su raumenų veikla. Jei sutrinka jo gamyba ar perdavimas, raumenys nesusitraukia, ištinka paralyžius. Ir priešingai, jei achetilcholino išsiskira per daug, kyla raumenų spazmai. Acetilcholinas (kaip ir kiti neuromediatoriai) dalyvauja įvariuose procesuose – miego, atminties, mokymosi ir kt;
• Dopamino trūkumas susijęs su kai kuriomis depresijos formomis, jis gali lemti raumenų sąstingį ar drebėjimą;
• Serotoninas dalyvauja reguliuojant nuotaikas, apetitą, impulsyvų elgesį. Kai jo per mažai, tai siejasi su depresija ir kai kuriais nerimo sutrikimais, ypač obsesiniu-kompulsiniu.
• Endorfinai susiję su skausmo sumažėjimu, malonumo ir pasitenkinimo jausmu. Jie dar vadinami natūraliais opioidais. Jų išsiskiria patiriant didelį skausmą ar esant labai dideliam fiziniam krūviui.
• Epinefrinas reguliuoja gliukozės metabolizmą, energetinius procesus.

Neuronai gali būti skirstomi į tris rūšis. Įėjimo neuronai (dar vadinami juntamaisiais) iš kūno audinių ir jutimo organų informaciją siunčia į nugaros ir galvos smegenis, kur ji yra apdorojama. Nugaros ir galvos smegenyse yra tarpiniai neuronai. Iš jų perdirbta informacija vėl siunčiama į kūno audinius išėjimo neuronais.

CENTRINĘ NERVŲ SISTEMĄ sudaro galvos ir nugaros smegenys. Galvos smegenis sudaro du pusrutuliai: kairysis (atsakingas už kalbą, „racionalumą“, susijęs su analitiniais gebėjimais ir loginiu mąstymu) ir dešinysis (daugiau susijęs su muzikiniais ir artistiniais gebėjimais). Smegenis dengia žievė, kuri yra susijusi su dauguma kognityvinių, emocinių, sensorinių ir motorinių funkcijų. Žievė dalinama į keturias skiltis:

• Kaktinė skiltis (motorinė žievė): motorika, ekspresyvi kalba, aukštesniojo lygmens kognityviniai procesai, orientacija savyje, erdvėje, laike, situacijoje;
• Momens skiltis (somatosensorinė žievė): susijusi su lytos, temperatūros, spaudimo ir skausmo pojūčiais;
• Pakaušio skiltis (vizualinė žievė): vizualinės informacijos interpretavimas;
• Smilkinio skiltis (klausos žievė): kalbos suvokimas, taip pat atmintis ir emocijos.

Paprastai galvos ir nugaros smegenys veikia bendrai, nors atskirais atvejais (pavzydžiui, reaguojant į skausmą) nugaros smegenys suveikia greičiau nei informacija patenka į smegenis (refleksai). Nugaros smegenys baigiasi sustorėjimu (ten, kur nugaros smegenys susijungia su galvos smegenimis) – tai smegenų kamienas. Jis palaiko organizmo gyvybines funkcijas. Šios smegenų dalies pažeidimai būna fatališki. Smegenų kamieną sudaro pailgosios smegenys, kurios kontroliuoja širdies plakimą, kvėpavimą, kraujo spaudimą, virškinimą; tinklinis darinys, susijęs su sužadinimu ir dėmesiu, miego ir budrumo ciklu ir kontroliuoja refleksus; tiltas – reguliuoja sužadinimą, taip pat miegą ir sapnus. Smegenėlės atsakingos už pusiausvyros palaikymą, judėjimą, kūno pozą. Gumburas įeinančią sensorinę (jutiminę) informaciją perduoda smegenims (išskyrus uoslės). Limbinė sistema atsakinga už emocinę išraišką, atmintį, motyvaciją. Limbinei sistemai priskiriamas pogumburis ( jis kontroliuoja autonominę nervų sistemą ir palaiko kūno homeostazę (temperatūrą, metabolizmą, apetitą)), migdolas (susijęs su emocijomis, agresija) ir hipokampas (susijęs su atmintimi, informacijos perkėlimu iš trumpalaikės į ilgalaikę atmintį).

PERIFERINĖ NERVŲ SISTEMA jungia centrinę nervų sistemą su organais, jutimo receptoriais, raumenimis. Ji dalinama į dvi subsistemas: somatinę nervų sistemą – jos pirminė funkcija yra reguliuoti skeleto raumenų judesius (manoma, ji reguliuoja valingą veiklą) ir autonominę nervų sistemą – reguliuoja daugiausia nevalingą veiklą, tokią kaip širdies ritmas, kvėpavimas, kraujo spaudimas, virškinimas. Nors ši veikla laikoma nevalinga, ją tam tikrais būdais taip pat galime įtakoti. Ši sistema toliau skaidoma į simpatinę ir parasimpatinę.

Simpatinė nervų sistema kontroliuoja „pasiruošimą kovai“. Tai žadinanti sistema: dažnina širdies ritmą, kad raumenys gautų daugiau kraujo, greitina ir gilina kvėpavimą, kad gautume pakankamai deguonies, kraujas paskirstomas taip, kad virškinimas pristabdomas, vyzdžiai išsiplečia, kad geriau matytume. Parasimpatinė sistema veikia priešingai – slopina.

Galvos smegenų tyrimo metodai. Smegenis galime tyrinėti elektrochemine stimuliacija (tai pakenkia smegenims, todėl žmogui netaikoma); elektroencefalograma (prie galvos tvirtinami elektrodai, kurie fiksuoja smegenų veikimo potencialus); kompiuterinė tomografija (smegenų rentgeno nuotraukos); pozitroninė emisinė tomografija (rodo gliukozės apykaitą smegenyse); magnetinis rezonansas (pasižymi tikslumu; magnetinių bangų dėka sukuriami smegenų atvaizdai).

[redaguoti] Psichikos raida, ontogenezė, filogenezė. Raidos periodizacija

Filogenezė – gyvūnų rūšies istorinė raida, psichikos atsiradimas ir raida. Ją tiria zoopsichologija, etnopsichologija, antropologija ir kt. Tiriami svarbiausi evoliucijos etapai, dažnai laikomasi schemos: instinktas – įgūdis – intelektas.

Ontogenezė – žmogaus raida per jo gyvenimą, individualus organizmo vystymasis. Ontogenezė atkartoja filogenezę, tik kad per vieno individo gyvenimą. Ją tiria raidos psichologija. Tai šaka, tirianti žmogaus psichikos raidą nuo gimimo iki mirties. Raidos periodizacija:

1. Kūdikystė (nuo gimimo iki 1 m)
2. Ankstyvoji vaikystė (1-3 m)
3. Ikimokyklinis amžius (3-6 m)
4. Jaunesnysis mokyklinis amžius (6-10 m)
5. Paauglystė (10-16 m)
6. Jaunystė
   • vyresnysis mokyklinis amžius (15-17 m)
   • antrasis jaunystės laikotarpis (17-20 m)
7. Branda
   • pirmasis laikotarpis (21-35 m)
   • antrasis laikotarpis (35-60 m)
8. Pagyvenęs amžius (60-75 m)
9. Senatvė (75-90 m)
10. Ilgaamžystė (90 ir daugiau metų)

Žmogaus raida skirstoma į fizinę, kognityvinę ir psichosocialinę, ir šie aspektai atskirai nagrinėjami atskirose raidos stadijose. Raida prasideda nuo zigotos. Vaisiaus vystymasis iki gimimo vadinamas prenataliniu. Jau tuo periodu galimi raidos sutrikimai. Genetikai ir kiti specialistai stebi vaiko prenatalinę raidą (ypač tų, kurie turi didesnę įvairių sutrikimų riziką), kad kuo anksčiau nustatytų patologiją ir galėtų taikyti gydymo priemones. Periodas iki 10 dienų po gimimo vadinamas naujagymyste. Vaikas gimsta jau turėdamas išgyvenimui būtinus refleksus (čiulpimo, griebimo), jis labai jautrus tiek emociniams, tiek socialiniams dirgikliams.

Kūdikystė yra laikotarpis nuo gimimo iki tol, kol vaikas išmoksta vaikščioti. Specialistai gali vertinti vaiko motoriką, sugebėjimą bendrauti, kalbos įgūdžius, suvokimą, atmintį. Kūdikiai turi visus pagrindinius pojūčius, jie patys aktyviai ieško naujos informacijos ir stimulų.

Kalbos raida taip pat vyksta stadijomis. Nuo 6 mėn išskiriama čiauškėjimo stadija. Apie 8 mėn kūdikis pradeda kaupti atmintyje žodžius. Sakiniai atsiranda maždaug po 6 mėn nuo pirmųjų žodžių. Apie 1.5 – 2 m kalbos raida sulėtėja, nes tuo metu vaikas labai intensyviai mokosi vaikščioti.

Kartu su pažintine raida, vystosi ir socialinė. Pradeda formuotis prieraišumas. Prieraišumo teorijos. Svarbiausi autoriai – J. Bowlby, Lorencas, M. Ainsworth. Vaikų prieraišumas atsiranda ne iš karto. Tik gimęs vaikas neturi prieraišumo. Yra jautrūs (sensitive) periodai. Prieraišumo formavimosi būtina sąlyga – motinos ir kūdikio buvimas kartu, bendravimas, globojimas. Prieraišumo formavimąsi įtakoja prenataliniai faktoriai (kai vaikas gimsta su savybėm, kurios trukdo bendrauti su tėvais, pvz., kurčias), tėvų elgesys, traumos (šeimos nario liga, nedarbas, skyrybos). Ainsworth išskyrė 3 prieraišumo tipus: 1) saugus; 2) nesaugus; 3) nerimastingas prieraišumas (priklausomai nuo to, kaip vaikas reaguoja į mamos išėjimą ir grįžimą).

Ankstyvosios raidos periodu vaikai jau gerai vaikšto ir naudoja artikuliuotą kalbą. 1.5 m naudojama telegrafinė kalba (2 žodžių sakiniai), nuo 2 – 2.5m vaikas ima vartoti sudėtingesnius ir ilgesnius išsireiškimus. Sugebėjimas tarti paprastai atsilieka nuo žodyno ir gramatikos.

J.Piaget vaikų intelekto raidos stadijos:

1. Sensomotorinė stadija (0-2m). Vaikas turi refleksinį elgesį, jį po truputį keičia sudėtingesnė veikla. Su aplinka susipažįsta per jutimus, judesius. Savęs dar neskiria nuo aplinkos.

2. Priešoperacinio mąstymo (2-7m) Vaikas pradeda naudotis kalba ir simboliais. Mąstymui būdingas egocentriškumas, jis negali suprasti kito žmogaus perspektyvos. Šioje fazėje dar skiriamas intuicijos etapas (4-7m), kai vaikas pradeda suprasti loginius ryšius, sugeba skirstyti objektus į klases ir kategorijas (pvz., kaladėles pagal spalvą, pagal dydį), įsisąmonina tvermės dėsnį (masės, tūrio pastovumo dėsnį).

3. Konkrečių operacijų (7-11m). Vaikas ima suprasti priežasties-pasekmės ryšius, suvokia laiko, kiekio, masės, ilgio sąvokas. Mąstymas išlieka konkretus, gali suprasti tik veiksmus su konkrečiais daiktais.

4. Formalių operacijų (11-14m). Mąstymas logiškas, mokslinis (t.y. keliamos hipotezės, jos tikrinamos, siekiama tam tikrų tikslų) naudojamos abstrakcijos

5. Postformalių operacijų (14 ir daugiau)

Intelekto raidą lemia nervų sistema, tačiau didelę įtaką daro ir socialinė bei kultūrinė aplinka. Taigi intelekto negalima tiesiog „sulaukti“ - svarbus vaiko lavinimas. Piaget teorija sulaukė kritikos, pvz. dėl to, kad formalios operacijos dar nėra mąstymo raidos pabaiga. Postformalių operacijų stadijai (jos Piaget neskyrė) būdingas problemų ieškojimas ir jų sprendimas. Įdomu tai, dalis suaugusių niekad nepasiekia net ir formalių operacijų stadijos.

Ikimokyklinio periodo svarbiausia veikla yra žaidimas. Jis padeda sukaupti patyrimą ir lavinti fizines bei psichines funkcijas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus svarbiausia veikla yra mokymasis. Mažėja tėvų ir didėja bendraamžių įtaka. Paauglystė vadinama pereinamuoju periodu (iš vaikystės į jaunystę), vyksta daug fizinių bei socialinių pokyčių. Paauglystės metu sprendžiami specifiniai uždaviniai, vienas svarbiausių – savęs, savo tapatumo atradimas, emocinis atsiskyrimas nuo tėvų.

E. Eriksono psichosocialinės raidos teorija. Jis išskiria 8 periodus, kurių metu ryškiausiai atsiskleidžia tam tikri raidos uždaviniai. Žmogus šiuos uždavinius sprendžia per visą gyvenimą, tačiau tam tikrame amžiuje jie tampa ypač ryškūs.

  1.	Saugumas – nesaugumas (nuo gimimo iki 1 metų);
  2.	Autonomiškumas – gėda (1-3 m);
  3.	Iniciatyvumas – kaltė (3-6 m);
  4.	Meistriškumas – menkavertiškumas (7-11 m);
  5.	Identiškumas – vaidmenų neaiškumas (paauglystė);
  6.	Intymumas – izoliacija (jaunystė);
  7.	Generatyvumas – stagnacija (vidutinis amžius);
  8.	Integracija – neviltis (senatvė).

Sensityvūs raidos periodai. Jų metu labai padidėja jautrumas tam tikriems dirgikliams (pvz., garsams, fizinei stimuliacijai), ir tuomet mokytis tam tikro dalyko yra ekonomiškiausia. Tai palankiausi kokios nors socialinės ar emocinės patirties įgyjimo periodai. Neišnaudojus šių kritinių periodų, vėliau gali būti sunku arba visai neįmanoma susidaryti tam tikrų įgūdžių. Jie atrasti pastebėjus imprintingo reiškinį (O. Heinroth stebėjo žąsiukus, kurie vietoj to, kad sektų paskui mamą-žasį, sekė paskui jį). Tokios padidėjusio jautrumo būsenos būna įvairios trukmės (pvz., ančiukai labiausiai įsidėmi objektą ir ima jį sekti, jei pamato per 13-16 h išsiritę iš kiaušinio). Manoma, kad žmogaus embriogenezėje ir kūdikystėje taip pat yra kritiniai periodai. Pvz., baltymų stoka ankstyvoje vaikystėje gali sukelti protinį atsilikimą, o trūkstant bendravimo su suaugusiu 2-5 m, gali sulėtėti kalbos raida.

Raidos krizės. Kai kuriais periodais raida tarsi sustoja, o po to per gana trumpą laiką įvyksta labai staigūs pokyčiai. Krizė kyla tuomet, kai nesutampa poreikiai ir jų patenkinimo galimybės (norai didesni už sugebėjimus). Išskiriamos 1m, 3m, 7m ir paauglystės krizės.

1m krizė – vaikas šiuo periodu yra labai priklausomas nuo suaugusiųjų. Jei jo poreikiai nepatenkinami, kyla krizė. 3m krizė – pažintinė raida nukreipiama ne tik į išorę, bet ir į save. Atsiradus aš, kyla ir poreikis veikti pačiam (viską nori daryti pats, tai pasireiškia kategorišku reikalavimu ir neigimu). Tuo metu svarbu lanksčiai keisti ir auklėjimą – jei tėvai neleidžia vaikui tapti savarankišku, tai pagilina krizę.Trejų metų vaikas taip pat priverstas rinktis tarp noriu ir reikia. 7m krizė – vaikas pradeda eiti į mokyklą, bendraamžiai tampa svarbesniais nei tėvai, vaikas turi atrasti savo vietą grupėje, išmokti daug naujų dalykų. Tai tarsi ne krizė, o tik ėjimas į mokyklą – tačiau jei neina į mokyklą, tai gali pagilinti krizę. Paauglystės krizė – pati ilgiausia ir giliausia. Persitvarko santykiai su pasauliu ir savimi. Atsiranda daug naujų poreikių, kai kurių dar nesugebama patenkinti. Atsiranda (turėtų atsirasti) vidiniai draudimai, o ne tik iš tėvų. Paauglys atranda save kaip asmenybę, siekia save išreikšti. Krizės pabaiga siejama su mokyklos baigimu. Kai kurie autoriai nurodo, kad tokios krizės nėra, kad tai tėvai ją sukelia. Vidutinio amžiaus krizė (~40m) – biologiškai didelių pokyčių nevyksta, šeimoje atsiranda monotonija, darbe daugėja jaunesnių ir gabesnių, kyla nerimas. Tai skatina „griebtis šanso“, netikėtų sprendimų. Jei krizė neišsprendžiama, gali kilti psichikos sutrikimai. Raidos sutrikimai. Daugelio psichikos sutrikimų kilmė siejama jau su ankstyviausiais raidos periodais. Anksti atsiradę sutrikimai tęsiasi iki suaugusio amžiaus. Teigiama, jog kuo anksčiau atsiranda sutrikimas, tuo sunkesnės vėliau pasekmės. Yra ir sutrikimų, kurie būdingi tik vaikystei (pvz., atskyrimo nerimo sutrikimas, nepaklusnumo sutrikimas). Plačiau apie raidą skaitykite R. Žukauskienės „Raidos psichologijoje“.

[redaguoti] Sąmonės lygiai ir būsenos

Plačiausiai sąmonę galime skirstyti į dvi būsenas: budri sąmonė ir pakitusios sąmonės būsena. Sąmonė apibrėžiama kaip nuolatinis minčių, jausmų ir suvokimų srautas, kurį protarpiais įsisąmoniname. Sąmonei būdingas atrankinis dėmesys (įsisąmoniname tik mažą dalelę to, kad vyksta aplink mus). Pakitusios sąmonės būsenos yra miegas, meditacijos, hipnozės ar narkotikų sukeltos būsenos.

Cirkadinis ritmas: tai įprastinis kūno funkcijų (temperatūros, kraujo spaudimo, širdies ritmo) svyravimas 24h periode. Cirkadinių ritmų egzistavimas lemtas biologiškai, jis susijęs su hormonų veikla (pvz., epinefrinas skatina budrumą, o melatoninas išsiskiria miegant). Gyvūnai ir žmonės, kai nesusiduria su išorės užuominomis apie paros kaitą, pereina į 25 h ritmą.

Miegas. Miego funkcija nėra aiški. Kai kurie mano, kad miegas atstato efektyvų kūno/psichikos funkcionavimą. Miegodami pereiname kelias miego fazes – kiekvieną žymi smegenų bangos, raumenų aktyvumas, kraujo spaudimas ir temperatūra. Dvi svarbiausios miego kategorijos: REM ir gilus miegas. REM (rapid eye movement) – apibūdinamas greitais akių judesiais, raumenų paralyžiumi, greitu širdies dažniu, padidėjusiu širdies aktyvumu ir ryškiais sapnais.

Miego gilumo stadijos:

  I.	Žemos amplitudės bangos, primena budrumo būseną. Trunka neilgai;
  II.	Bangose išryškėja miego verpstės. Nukrenta širdies dažnis, spaudimas, tº. Trunka apie 20 min., žmogų gana nesunku pažadinti;
  III.	Pereinamoji stadija, išryškėja delta bangos;
  IV.	Delta bangos tampa reguliarios. Širdies ritmas, kraujo spaudimas ir tº nusistovi ir išlieka žemi kaip ir visą likusią naktį.

Per 40 min nuo užmigimo žmogus pereina iki giliausios stadijos. Po to vėl grįžta į paviršutiniško miego stadiją. Per naktį žmogus pereina 4-5 tokius ciklus. Svarbiausi miego sutrikimai: narkolepsija, miego apnėja, nemiga.

Sukelti sąmonės pokyčiai. Sąmonės pokyčiai gali būti sukeliami sensorinės deprivacijos (apribojus vizualinę ir taktilinę stimuliaciją, gali kilti haliucinacijos, padidėja nervingumas, pakinta suvokimas), meditacijos, hipnozės. Meditacija – technikų grupė, kuri padeda sukoncentruoti dėmesį į objektą, žodį, kvėpavimą, judesį ar kt. siekiant atsiriboti nuo dirgiklių ir pasiekti sąmonės pokyčių. Hipnozė – į transą panaši būsena, kurią apibūdina didelė dėmesio koncentraciją, padidintas įtaigumas ir sumažėjusi reakcija į išorinius stimulus. Žmonės skiriasi pagal įtaigumo laipsnį. Hipnozės naudą sunku įvertinti, nes ji panaši į paprastą įtaigą, gali būti naudojama skausmo mažinimui, priklausomybių gydymui. Narkotinių medžiagų sukelta sąmonės būsena (paskaityti iš Bulotaitės, L. „Priklausomybių psichologija“).

[redaguoti] Jutimas ir suvokimas

Kalbant apie išorinių stimulų poveikį žmogaus jutimo sistemoms naudojamasi paprasta schema:

Aplinkos objektai skleidžia arba atspindi energiją. Receptoriai aptinka dirgiklį ir paverčia jį nerviniu signalu, o tuomet smegenys šią informaciją įprasmina. Kelias nuo energijos iki nervinio signalo vadinamas jutimu, o informacijos apdorojimas ir įprasminimas – suvokimu. Sistemos, kurios priima išorinius signalus, atlieka jų analizę ir priima sprendimą, koks objektas veikia jų įėjimą, vadinamos sensorinėmis sistemomis. Pagal tai, kokie signalai jose analizuojami, sensorinės sistemos skirstomos į regos, klausos, lytos, skonio, uoslės, vestibuliarinio aparato ir kt.

Jutimas – tai procesas, primityviai atspindintis daiktų ir reiškinių savybes ar organizmo vidinę būseną, kai tai tiesiogiai veikia jutimo organus. Pojūčiai (jutimo proceso rezultatas) atspindi atskiras objektų savybes, jie teikia nediferencijuotą žinojimą. Pagal kokybę, pojūčiai skirstomi į :

  -	šviesos (rega);
  -	akustinius (klausa);
  -	cheminius (uoslė, skonis);
  -	taktilinius (lyta);
  -	sensomotorinius;
  -	skausmo, temperatūros, vidinės organizmo būsenos;
  -	magnetinio lauko;
  -	ekstrasensorinius.

Svarbiausias parametras, apibūdinantis jutimo organų darbą – jautris. Jis nusakomas jutimo slenksčiais. Absoliutus žemutinis slenkstis – mažiausias dirgiklis, galintis sukelti pojūtį (fiksuoajmas su 50% tikimybe). Ikislenkstiniai dirgikliai vadinami subsensoriniais. Fiksuojamas su didesne nei 50 proc. tikimybe. Absoliutus aukštutinis slenkstis – didžiausias dirgiklio stiprumas, galintis sukelti adekvatų pojūtį. Skyrimo slenkstis – mažiausias dirgiklio pokytis, sukeliantis pojūčių pokyčius. Signalų aptikimo hipotezė. Sprendimą lemia ne tik stiprumas, bet ir žmogaus prigimtis bei žinios. Stebėtojas gali sureaguoti ir į dirgiklį, ir į triukšmą.

REGA

Rega yra viena svarbiausių sistemų, ja gaunama apie 80% visos informacijos. Rega pasižymi jautrumu; matymo diapazonas labai platus (užtenka 7 kvantų šviesos, kad pastebėtume šviesos šaltinį, o viršutinis diapazonas – iki 1014 kvantų). Plečiant diapazoną, jautrumas krenta.

Bandymai paaiškinti platų regos diapazoną:

1. Panaudoti dviejų tipų receptoriai. Diapazonas skaidomas į dvi dalis: matymas prie mažo apšvietmo vadinamas skotopiniu, matymas esant geram apšvietimui – fotopiniu.

2. Tinklainės apšvietos reguliavmas. Kai šviesa ryški, vyzdžiai susitraukia (2-4 mm), todėl net esant labai ryškiai šviesai, ribojamas jos patekimas į tinklainę, todėl galime matyti tokiame plačiame diapazone.

3. Pigmento irimas. Manoma, kad esant apšvietimui, regos receptoriuose mažėja pigmento. Tai pasitvirtino tik esant ypač dideliam apšvietimui, kitaip pigmento kiekis nekinta.

4. Kt.

Šviesa yra pagrindinis stimulas, veikiantis regos receptorius. Šviesa – tai elektromagnetinės bangos. Galime matyti 380-740 nm ilgio bangas. Trumpesnės ar ilgesnės bangos regėjimo pojūčių be specialių aparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai). Tinklainėje išsidėstę receptoriai – šviesai jautrios ląstelės, kurios yra dviejų tipų, lazdelės ir kūgeliai. Lazdelių yra apie 120 mln., jos išsidėsčiusios tinklainės pakraščiuose ir yra jautresnės šviesai (galime matyti esant silpnam apšvietimui). Kūgeliai yra trijų rūšių – mėlynai, žaliai ir raudonai šviesai, jie išsidėstę tinklainės centre. Šviesos bangų sukeltą dirginimą lazdelės ir kūgeliai paverčia į nervinį impulsą, kuris perduodamas į galvos smegenų žievės pakaušio sritį (į regėjimo centrus). Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Sutrikimai: daltonizmas (kai neskiria kai kurių spalvų), vištakumas (kai sutrinka regėjimas sutemus).

KLAUSA

Pagrindinis stimulas klausai yra garsas. Girdime bangas, kurių dažnis svyruoja nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai) žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia. Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę apie 20 000 skaidulų. Per klausos nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą, iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimo šaltinio padėtį erdvėje.

LYTA

Oda turi 5 pojūčių receptorius: lietimo, spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo. Daugiausiai receptorių yra yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai – nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą, skystumą ir kt. Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas, arba labai intensyvus lytos ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.

UOSLĖ IR SKONIS

Uoslė ir skonis yra labai susiję: abu savo prigimtimi yra cheminiai. Jie reaguoja į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius. Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių srityje esančiais uodimo centrais. Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros, lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai.

Suvokimas

Suvokimas – daikto ar reiškinio visumos esminių bruožų atspindėjimas, jiems veikiant jutimo organus. Suvokimo metu nustatomas ir objekto reikšmingumas organizmui, sukuriamas objekto vaizdinys. Suvokimo bruožai:

- priklauso nuo turimų žinių; - yra "numatantis" (dar ar net neturėdami pilnos informacijos hipotetiškai spėjame); - remiasi kategorijomis ("tai gyvūnas", "tai žmogaus balsas"); - yra santykinis (jungiame ir lyginame bruožus); - turi adaptacinę reikšmę (padeda susiorientuoti, įvertinti situaciją).

Suvokiantis žmogus keletą pojūčių susieja į geštaltą (vok. gestalt – forma, visuma). Nurodoma, kad suvokiant visuma (suvokinys) yra daugiau nei dalių (atskiri pojūčiai) suma. Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas.

Suvokimo bruožai:

  -	Pastovumas – nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvos keitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų;
  -	Daiktiškumas - žmogaus savybė suvokti daiktų realumą ir jų padėtį erdvėje;
  -	Visybiškumas – kiekvienas objektas, ypač daiktas erdvėje, suvokiamas kaip tam 
        tikros stabilios, nekintamos struktūros visuma, net jei kai kurių to objekto 
        dalių (pvz., vienos daikto pusės) negalima pamatyti.

Suvokimo iliuzijos

Iliuzija – iškreiptas tikrovės objekto vaizdas. Jos kyla dėl fizinių, fiziologinių, psichinių priežasčių. Iliuzijos sėkmingai naudojamos apstatant kambarius, parenkant drabužius, net socialiniame bendravime ar savo įvaizdžio kūrime. Iliuzijos parodo, kad tai, ką mes suvokiame, ne visada yra objektyvaus pasaulio atspindys.

[redaguoti] Mąstymas ir kalba

Mąstymas (reflection, thinking, reasoning): Pierre de Charden mąstymą (reflection) apibrėžia kaip sąmonės įgytą gebėjimą atsigręžti į save ir užvaldyti save kaip objektą, gebėjimą ne tik žinoti, bet ir žinoti, kad žinai. Renė Dekartas mąstymą (cogitation) tapatina su sąmoningu žinojimu. Vėliau J. Piaget mąstymą prilygino intelektui. Dar vėliau mąstymą bandyta tyrinėti laboratorijoje ir jis apibrėžiamas kaip uždavinių sprendimas (problem solving, idėją iškėlė bihevioristai).

Ėmė formuotis kognityvinė psichologija ir mąstymą bandyta apibrėžti metaforiškai kaip informacijos apdrojimą. Žmogaus mąstymas – tai informacijos apdorojimo seka, informacijos kiekis ribotas (tiek, kiek telpa trunpalaikėje atmintyje), mąstymą galime tirti kurdami kopiuterines programas (jei kompiuteris išspręs problemą, tai įrodo, kad ir žmogus taip sprendžia (?) (A. Newell, J. Show & H. Simon, 1958).

Vertinant mąstymą kaip žinių (knowledge), informacijos apdorojimą, manyta, kad jo turinį sudaro sąvokos. Apibrėžimai buvo įvairūs, vienas populiarių (Nelson, K.) – tam tikru būdu sutvarkyta informacija, nepriklausanti nuo tiesioginio suvokimo lauko ir potencialiai pavadinama.

Sąvoka – objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Tai mintis, kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai.

Sąvokos ir žodžio santykis. Sąvokos paprastai išreiškiamos žodžiais. Gali būti ir sąvokų be pavadinimo, nors jos galėtų būti pavadintos. Manoma, kad vaikai sukuria tam tikras sąvokas anksčiau, nei išmoksta jų pavadinimus. Kaip formuojasi sąvokos įvairiose kultūrose, kalbose, ar jos vienodos?

Sąvokos egzistuoja sąvokų tinkle. Kai kurios sąvokos bendresnės (baldai), kitos konkretesnės (kėdė), jos turi hierarchinę struktūrą. Sąvokos yra tarsi mąstymo sudedamieji elementai. Jos padeda apibūdinti, grupuoti. Sąvoka nėra vaizdinys (nors jie abu atspindi tikrovės reiškinius); sąvokos yra labiau apibendrintos ir organizuotos. Kai kurias sąvokas kuriame pagal apibrėžimą (pvz., trikampis), kitas – pagal prototipą.

Vidiniai mintiniai modeliai. Vienas paaiškinimų, kaip žmonės mąsto, yra, kad jis sukuria situacijos mintinį modelį (Johnson-Laird, 1983). Kai žmogus susiduria su problema, jis įsivaizduoja rinkinį požymių, kurie išreiškia prielaidų ryšius. Kai jau surinktos visos prielaidos, žmogus remiasi modeliu darydamas išvadą (loginis modelis). Priežastiniai modeliai remiasia ne situacine informacija, o žiniomis ir teorijomis. Jais remiantis mes suprantame fizinių sistemų veikimą.

Kaip jie naudojami? Mintiniais modeliais galime kurti ateities situacijų trajektorijas, jos leidžia numatyti, atsižvelgiant į turimas prielaidas, priimti sprendimą. Mintinių modelių kūrime dalyvauja vaizduotė, kartais reikalinga motorika.

Mąstymas kaip problemų sprendimas. Tyrinėjo geštaltinė psichologija. Problema išsprendžiama tuomet, kai suvokiami santykiai tarp esančių elementų. Jie suvokiami staiga (insight, įžvalga). Uždavinio sprendimas – tai probleminio lauko perstumdymas, pergrupavimas, kas leidžia naujai ir kitaip suvokti elementų ryšius ir išspręsti problemą. Yra keli problemų sprendimo būdai:

  -	Bandymų ir klaidų metodas;
  -	Algoritmai;
  -	Euristikos. 

KALBA – tai simbolių sistema; turi du esminius elementus – simbolius (žodžius) ir gramatiką (-(žodžių jungimo taisyklių rinkinys). Fonema – mažiausias garsinis kalbos vienetas. Morfema – mažiausias prasminis kalbos vienetas. Sintaksė – gramatikos dalis, nurodanti žodžių išdėstymo bei jungimo taisykles. Semantika – prasmės analizė. Kalbos ženklų sistemą žmonės naudoja daiktams, reiškiniams įvardinti (signifikacinė funkcija); ji taip pat naudojama jausmams, mintims perduoti (komunikacinė funkcija). Psicholingvistika nagrinėja kalbos įgijimą, kūrimą, naudojimą ir prasmes. Skiriami keli kalbinio elgesio aspektai (kad būtų patogiau nagrinėti):

  -	Kalbos generavimas
  -	Kalbos suvokimas ir supratimas.

Kalbos raidos teorijos. F. B. Skinner („Verbalinis elgesys“, 1957) kalbos atsiradimą aiškina S-R ryšiais: kalba išmokstama operantinio sąlygojimo būdu, kai tėvai ar aplinka pastiprina vaiko tariamus garsus, kurie panašesni į žodžius. Vaiko kalbos išmokimas priklauso nuo to, kaip tėvai reaguoja į vaiko pirmuosius žodžius. Kai kuriose šeimoje tėvai reaguoja ir į užuominas (au-au), o kitose laukiama, kol vaikas pasakys žodį (šuo). Bihevioristai taip pat pastebi, kad antras, trečias vaikai šeimoje kalbėti išmoksta vėliau – tikriausiai tėvai mažiau reaguoja ir paskatina vaiką jam mokantis kalbėti.

Kita svarbi teorija, kuri kilo kaip reakcija į Skinner darbus – N. Chomsky biologinė teorija („Sintaksinės stuktūros“). Jis nurodė, kad viso pasaulio vaikai kalbą išmoksta labai greitai, ir jų nereikia pastiprinti už kiekvieną ištartą žodį. Be to, jis pastebėjo, kad vaikai gramatines taisykles išmoksta anksčiau nei kai kuriuos žodžius – ir jas naudodami patys dėlioja žodžius ir sakinius (vaikai mėgsta kurti naujadarus). Anot jo, vaikai turi įgimtą kalbos išmokimo mechanizmą. Chomsky skyrė giliąją kalbos struktūrą – tai, kas įgimta, tam tikri bendriausi kalbos dėsniai, garsai, ir paviršinę struktūrą – ją sudaro konkrečių kalbų žodžiai ir gramatinės taisyklės.

Whorf lingvistinio reliatyvumo teorija (1956). Kalba – ne minčių išraiškos priemonė, o forma, kuri nustato minčių reiškimo būdą. Kalba, kurią išmokstame vaikystėje, nustato mūsų pasaulio matymo būdą ir struktūravimą. Gramatika pati formuoja mintį ir vadovauja mąstymui. Pasaulį daliname taip, kaip dalina mūsų gimtoji kalba.

Kalbos komunikacinei funkcijai aiškinti naudojamas informacinis modelis:

Šis modelis paaiškina rašytinę, sakytinę, dialoginę, monologinę, vidinę ir išorinę kalbą.

- Vidiniu kalbėjimu, arba kalbėjimu sau, pasirengiama išoriniam kalbėjimui, iš anksto planuojami būsimi pasisakymai. Juo remiamasi sprendžiant žodinius uždavinius. Vidinis kalbėjimas pasižymi „kalbos kompresija“:vartojama mažiau žodžių, prastinamos jų jungimo taisyklės. Toks kalbėjimas susideda iš atskirų fragmentų ir primena telegramas. Vidinis kalbėjimas dažnai nėra aiškiai įsisąmoninamas.

- Išorinis kalbėjimas skirtas bendrauti su kitais žmonėmis, todėl turi būti pakankamai ekspansyvus, intensyvus, išplėstas. Pagrindinės išorinio kalbėjimo formos yra sakytinis ir rašytinis kalbėjimas.

- Sakytinį kalbėjimą sudaro girdimų per tam tikrą laiką signalų grupė. Jį apibūdina garsų intensyvumo, aukštumo, trukmės, ritmo ir tembro ypatybės. Priemonių gausumas leidžia išreikšti mąstymo turinį, kalbančiojo jausmus, nuostatas, įvairias potekstes ir kt. Sakytinis kalbėjimas skiriamas į dialoginį ir monologinį.

- Dialoginis kalbėjimas dar vadinamas situaciniu ar kontekstiniu kalbėjimu. Būdami bendroje situacijoje, pokalbio dalyviai papildo tariamus sakinius veido išraiška, gestais, daiktų ir reiškinių demonstravimu. Kalbėjimą įtakoja kontekstas.

- Monologinis kalbėjimas. Čia ilgesnį laiką kalba vienas asmuo, o kiti kalbėjimą tik suvokia, bet patys jame aktyviai nedalyvauja. Kad žmogus galėtų ilgesnį laiką kalbėti vienas, jis privalo turėti išankstinį tikslą ir klabėjimo planą – programą. Kalbančiojo sąmonė pasiskirsto į dvi sferas: planuojama tolesnė kalbėjimo eiga, antra, generuojami ir kontroliuojami dabar tariami žodžiai ir sakiniai.

- Rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau už sakytinį ieškant būdų nuolatiniais ženklais užfiksuoti mintis, kad jas būtų galima išsaugoti ilgesnį laiką ir perduoti per atstumą. Rašymo (taip pat ir skaitymo) neriboja tempas, dėl to rašantysis gali geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas ir pan. Taip pat ir skaitantysis. Visa tai teikia rašytiniam kalbėjimui pirmenybę prieš sakytinį, ypač kai reikia didesnio minčių tikslumo. Tačiau rašytinis kalbėjimas neturi tokių turtingų išraiškos galimybių kaip sakytinis. Jis negali betarpiškai perduoti kalbančiojo jausmų, pageidavimų, potekstės.

[redaguoti] Asmenybės samprata. Psichoanalizė, Zigmundas Froidas. Psichoanalitinė psichologija, Karlas Jungas. Individualioji psichologija, Alfredas Adleris

Zigmundas FROIDAS (1856-1939): Psichoanalizė

Psichoanalizė formavosi tuo metu, kai psichikos sutrikimų sampratoje vyravo medicininis modelis (psichikos ligas sukelia biologinės priežastys, kurias galime pašalinti). Froido teorija sulaukė daug kritikos dar tuomet, kai buvo sukurta; ji kritikuojama ir šiandien. Nepaisant to, ji labai įtakojo asmenybės teorijas. Svarbiausi aspektai – pasąmonės samprata ir ankstyvosios vaikystės svarba sutrikimų formavimuisi.

Pasąmonė yra tai, ko žmogus apie save nežino, bet kas įtakoja jo gyvenimą. Pasamonė formuojasi išstūmimo („užmiršimo“) mechanizmu. Apie jos egzistavimą galime sužinoti iš įvairių „netyčinių“ kalbos klaidų, apsirikimų, sapnų, iš ligų, simptomų, prie jos galime prieiti laisvų asociacijų metodu. Pasąmonėje glūdi dvi instinktų rūšys: seksualiniai ar gyvybės (eros) ir mirties ar agresijos (thanatos). Šie instinktai yra įgimti. Be pasąmonės, yra priešsąmonė – joje taip pat yra neįsisąmoninti psichiniai reiškiniai, bet į juos atkreipus dėmesį, jie gali tapti sąmoningais. Sąmonė yra tai, ką mes apie save žinome. Pagal Froidą, pasąmoninga dalis yra didžiausia (ledkalnio metafora).

Psichika funkcionuoja pagal du principus: malonumo ir realybės. Pagal malonumo principą funkcionuoja nesąmoninga psichikos dalis. Tai reiškia, kad nesąmoningi impulsai visuomet siekia greitos iškrovos, malonumo. Tik gimus, vaiko psichika funkcionuoja pagal malonumo principą. Vėliau jam augant, jis susiduria su išorės reikalavimais ir pradeda veikti realybės principas. Realybės principas reiškia, kad nepriimtini vidiniai norai ir impulsai atidedami iki to laiko, kol bus rastas visuomenėje priimtinas būdas juos patenkinti. Pagal realybės principą veikia ego.

Asmenybę sudaro trys dalys. Id apima viską, kas yra įgimta – instinktus, potraukius. Id neįsisąmonintas ir neturi ryšio su išoriniu pasauliu. Ego didesne dalimi yra sąmoningas, tačiau apima ir nesąmoningus klodus. Jis padeda id patenkinti impulsus juos priderindamas prie realybės. Superego apima draudimus, elgesio normas, taisykles, kurios išmokstamos iš tėvų, iš kitų žmonių. Jis slopina id impulsus ir padeda ego derintis prie realybės.

Psichopatologija. Ego nuolat svyruoja tarp id, superego reikalavimų ir išorinės realybės. Visos asmenybės dalys funkcionuoja suderintai ego dėka. Jei jam nepavyksta suderinti jų veiksmų, kyla konfliktas, dėl kurios gali sutrikti žmogaus elgesys. Sutrikimai taip pat gali kilti dėl fiksacijų vaiko raidos fazėse:

  1.	Oralinė fazė (0-1m)
  2.	Analinė fazė (1-2m)
  3.	Falinė fazė (2-5/6m)
  4.	Latentinė fazė (5/6-12m)
  5.	Genitalinė fazė (12-18/20m)

Karlas Gustavas JUNGAS (1875-1961): Analitinė psichologija

Jungas iš pradžių rėmėsi Froido idėjomis, vėliau jų keliai išsiskyrė. Jungas išskiria tris svarbiausias asmenybės struktūrines dalis: sąmonę, asmeninę pasamonę ir kolektyvinę pasamonę. Hipotezė apie kolektyvinę pasąmonę yra vienas esminių jo teiginių.

Sąmonės turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir jausmai. Jungas nurodo, kad žinojimas galimas dėl keturių pagrindinių psichikos funkcijų – pojūčių, jausmų, intuicijos ir mąstymo. Paprastai viena šių funkcijų dominuoja. Kitas dalykas, nuo ko priklauso sąmonės turinys – tai žmogaus kryptis į išorę (ekstraversija) arba į vidų (intraversija). Ego yra sąmonės centras, jis atrenka informaciją, kuri pateks į sąmonę. Asmeninė pasąmonė yra tas patyrimas, kurio ego nepripažįsta (daugmaž atitinka Froido pasąmonės sampratą). Pasąmonės turinį sudaro kompleksai (juos Jungas tyrė žodžių asociacijos metodu). Kompleksai dažnai yra nuslopinti, jų kilmė siejama su praeities išgyvenimais. Kompleksui formuotis svarbus apvalkalo ir šerdies atskyrimas. Apvalkalas gali būti įvairus, priklausomai nuo individo patyrimo, o šerdis nepriklauso konkrečiam žmogui, jame atsispindi universalus žmogaus patyrimo modelis, tam tikra kolektyvinės pasąmonės dalis. Kompleksai nėra įsisąmoninami, tačiau kartais gali užvaldyti ego ir kontroliuoti individo gyvenimą.

Kolektyvinė pasąmonė nepriklauso nuo asmens patyrimo. Ją sudaro archetipai – tarsi žmogaus patyrimo rėmai, suteikiantys individo gyvenimui formas ir apribojimus, lemiančius patyrimo kokybę. Analitinėje psichologijoje išskiriami 5 svarbiausi archetipai:

- Ego (kontroliuoja sąmonės turinį, yra sąmonės centras);

- Persona (konformiškumo archetipas; atlieka tarpininko su išoriniu pasauliu vaidmenį, leidžia bendrauti priimtina forma su kitais žmonėmis);

- Šešėlis (ta dalis, kurios žmogus nepripažįsta kaip savo, nuslopinti savęs aspektai);

- anima/animus (lemia santykius su kitos lyties asmenimis);

- Self (visos psichikos centras, nuo jo prasideda kiti archetipai)

TIPOLOGIJA. Skiriama pagal du kriterijus: asmenybės orientacijos kryptį (ekstraversija, intraversija) ir psichines funkcijas (mąstymas, pojūčiai, intuicija ir jausmai).

Alfredas ADLERIS (1870-1937): Individualioji psichologija

Individualioji psichologija remiasi šiais pagrindiniais principais: visybiškumu (holizmo), tikslingumu ir visuomeniškumu. Visybiškumas ir tikslingumas yra būdingi apskritai visiems gyviems padarams, o visuomeniškumas – tik žmogui. Visybiškumas. Kiekvienos gyvos būtybės visos dalys sudaro vieningą visumą, organizmo funkcionavimas neįmanomas be kurio nors organo veikimo. Gyvame organizme visuma nulemia dalis, o ne atvirkščiai. Norint suprasti žmogų, užtenka pamatyti jo elgesį vienoje situacijoje. Jis visas atsiskleidžia kiekvienoje situacijoje. Tikslingumas. Kiekvienos gyvos būtybės aktyvumas yra tikslingas, nukreiptas į gyvybės išsaugojimą ir pratęsimą. Kiekvienas organas funkcionuoja tam, kad palaikytų viso organizmo gyvybę. Žmogus daro tik tai, kas jam naudinga. Kuo sudėtingesnis gyvūnas, tuo sudėtingesni, didesnę aplinkos sritį apimantys ir labiau nutolę laike tikslai. Adleris išskiria 3 pagrindinius žmogaus gyvenimo uždavinius: (1) draugystė arba socialiniai ryšiai; (2) visuomeninė veikla; (3) artimi santykiai su kitos lyties žmonėmis. Visuomeniškumas (socialumas, bendruomeniškumo jausmas). Tik visuomenėje žmogus gali jaustis žmogumi, tik ten jis gali save realizuoti. Kiekvienas žmogaus veiksmas liečia ir kitus, todėl tai visuomet socialinis veiksmas. Todėl žmogaus elgesys gali būti suprastas tik tuomet, kai atsižvelgiama į aplinką, kurioje jis atliekamas. Individualioji psichologija tiria žmogų kaip visuomenės narį, ne izoliuotą individą. Į žmogaus socialumą, visuomeniškumą Adleris žiūri biologiškai – žmogus turi įgimtą socialinį interesą. Tam, kad jis atsiskleistų, reikia patirties. Taip pat žmogus turi poreikį priklausyti grupei. Poreikis priklausyti turi du aspektus – t.y. priklausyti grupei ir daryti jai įtaką, įnešti kažką į jos gyvenimą. Svarbiausia žmogų motyvuojanti jėga yra nuolatinis pranašumo, įveikimo, tobulumo siekimas. Pranašumo siekimas yra visuomet menkavertiškumo jausmo kompensacija. Menkavertiškumo jausmą turime visi jau vien todėl, kad buvome vaikai. Vaikai būna maži ir daug ko nesugeba, todėl yra priklausomi nuo tėvų. Bet koks dalykas, kuris mus pažemina, skatina siekti pranašumo. Jei pažeminimas nuolatinis, išsivysto menkavertiškumo kompleksas (taip pat ir pranašumo kompleksas). Tuomet visur jaučiamas menkavertiškumas ir visur siekiama nugalėti.

Socialinis jausmas yra kita žmogų skatinanti jėga. Jis sąlygotas visuomeninės žmogaus prigimties. Socialinis jausmas gali būti apibūdinamas kaip universali teigiama nuostata kitų žmonių atžvilgiu, kaip besąlygiškas palankumas kitiems, kaip rūpinimasis jais ir noras jiems gero.

Individualiojoje psichologijoje kaip ir psichoanalizėje ypatingas dėmesys skiriamas ankstyvajai vaikystei. Tai svarbiausias žmogaus vystymosi laikotarpis. Jo metu susiformuoja asmenybės branduolys, kuris vėliau mažai kinta per visą gyvenimą. Vienas iš lemiamų formavimosi veiksnių – pati asmenybė. Žmogus pats konstruoja savo pasaulį, savo suvokimą. Individualiojoje psichologijoje asmenybė laikoma nedaloma visuma, todėl nėra išskiriamos jos atskiros detalės. Adleris mini individualų gyvenimo stilių – gyvenimo būdą, kaip žmogus elgiasi pasaulyje. Tai esmingiausia kiekvienos asmenybės charakteristika. Svarbiausi asmenybės tyrimo metodai: neverbalinio elgesio stebėjimas, šeimos sudėties metodas, ankstyvųjų prisiminimų ir sapnų metodai.

[redaguoti] Neofroidizmas. Humanistinė teorija. Egzistencializmas

Svarbiausi neofroidistai – Erichas Fromas, Karena Horni ir Haris Sulivanas. Šių autorių teorijų ištakos – Froido darbai. Iš kitos pusės, jie daug labiau nei Froidas pabrėžė socialinį žmogaus raidos aspektą, todėl jas galėtume vadinti socialinėmis asmenybės teorijomis.

Erichas FROMAS (1900-1980)

Anot paties Fromo, jis siekė suderinti Froidą ir Marksą. Iš Froido paėmė teiginį, kad žmogus neįsisąmonina savo elgesio priežasčių, iš Markso – kad žmogų valdo socialinės ir politinės jėgos. Fromas labai daug dėmesio skyrė žmogaus egzistavimo sąlygoms: žmogų galime suprasti tik jo kultūroje, tam tikrame istorijos momente. Fromas teigė, kad žmogaus prigimtis yra dvejopa. Kūnas yra priklausomas nuo poreikių patenkinimo, tačiau protas suteikia tam tikrą laisvę. Jis taip apibrėžia asmenybę: tai nuolatinės sąveikos tarp įgimtų poreikių (gyvuliškų instinktų) ir socialinių normų rezultatas.

Svarbiausia žmogų motyvuojanti jėga – dilema tarp laisvės ir nesaugumo. Žmogus nuolat siekia laisvės, tačiau tai darydamas jis atitolsta nuo gamtos, nuo savo prigimties ir tampa vienišas. Kad nesijautų laisvas ir vienišas, jis turėtų paklusti autoritetui, tačiau taip vėl tampa priklausomu (nelaisvu). Šio konflikto intensyvumas ir sprendimo būdai priklauso nuo ekonominių ir politinių visuomenės sistemų. Fromas nurodo, kad žmogus turi tam tikrus egzistencinius poreikius (susietumo, transcendencijos, vieningumo, identiškumo, orientacinės sistemos, pasišventimo objekto, stimuliacijos, veiksmingumo). Šių poreikių išreiškimas ir tenkinimas priklauso nuo socialinių sąlygų.

Žmogaus ir visuomenės problema: 1) žmogus turi esminę prigimtį; 2) visuomenė sukurta tam, kad ta prigimtis pasireikštų; 3) nė viena visuomenės iki šiol netenkino visų bazinių poreikių; 4) tokia visuomenė gali būti sukurta.

Karena HORNI (1885-1952)

Jos teorija vadinama sociokultūrine. Anot Horni, svarbiausias vaiko raidos veiksnys yra socialiniai vaiko ir tėvų santykiai. Vaikystėje būdingi du poreikiai: pasitenkinimo(apima biologines reikmes, reikalingas fiziniam išgyvenimui) ir saugumo (būti mylimu, reikalingu, apsaugotu). Visas žmogaus elgesys yra orientuotas į saugumo siekimą. Vaikas patiria bazinį nerimą – tai vienatvės ir beviltiškumo pojūtis prieš potencialiai pavojingą pasaulį. Jis kyla, kai neužtikrinamas saugumas ankstyvuose santykiuose (vaikas jaučiasi nesaugus, tuomet kyla bazinis priešiškumo jausmas, jis išstumiamas ir tuomet pasireiškia nerimas) Paprastai tokia grandinė užsiveda dėl nenuspėjamo tėvų elgesio su vaiku (kai nėra aiškūs reikalavimai), dėl atstūmimo, kai kiti vaikai vertinami labiau, dėl žavėjimosi ar šilumos trūkumo. Susiformuoja uždaras ciklas: Meilės trūkumas→ priešiškumas →išstūmimas→bazinis nerimas→saugumo ieškojimas → nesėkmė →vengimas ir priešiškumas→išstūmimas ir konfliktai→nerimas… Bazinis nerimas įveikiamas tam tikromis gynybos strategijomis. Šias strategijas naudoja visi, tačiau skirtingai nuo tikro neurotiko, gana lengvai jas keičia. Pas ligonį, vienas poreikis tampa gyvenimo stiliumi. Jis išskiria 3 orientacijas: į žmones (nuolaidus), nuo žmonių (atsiskyręs) ir prieš žmones(priešiškas). Normalūs žmonės konfliktus sprendžia integruodami tris minėtas orientacijas, o neurotikai sunkiai suderina prieštaringas puses, pasirenka vieną, o kitas išstumia.

Haris SULIVANAS (1892-1949)

Asmenybė – tai besitęsiantis nuolat iškylančių tarpasmeninių situacijų modelis. Individai neegzistuoja be socialinės situacijos. Neatmeta paveldimumo, tačiau žmogus – socialinės sąveikos rezultatas. Be to, tarpasmeninis patyrimas gali pakeisti ir fiziologinius procesus. Asmenybė – hipotetinė, iliuzorinė, apibūdinama tarpasmeninėmis situacijomis, yra dinaminis tarpasmeninių procesų centras. Žmonės yra skirtingi, nes patirtį įgyja skirtingoje aplinkoje. Kultūra, kurioje žmogus užauga, lemia jo galimybes (ar jų nebuvimą). Dinamizmas – mažiausias asmenybės vienetas, santykinai pastovus nuolat besikartojančio elgesio centras. Apvalkalas elgesių, kurie esmingai nesiskiria. Baziniai dinamizmai tenkina svarbiausius organizmo poreikius (pvz., baimės, miego dinamizmai). Aš-sistema (dinamizmas) – tai svarbiausias dinamizmas, atsiskiria nuo kitos asmenybės dalies, nepriima informacijos, kuri nesiderina su žmogaus požiūriu į save. Kartais trukdo objektyviai save vertinti.

Sulivanas daug dėmesio skyrė kognityviniams procesams; taip pat išskyrė žmogaus raidos fazes: kūdikystę, vaikystę, jaunatvinę erą, ikipaauglystę, ankstyvąją paauglystę, vėlyvają paauglystę ir brandą, kiekvieną jų apibūdino, nurodė, kokio tipo kognityviniai procesai joms būdingi.

HUMANISTINĖ TEORIJA

Remiantis šia teorija, žmogus iš prigimties yra geras ir linkęs tobulėti. Aukščiausias žmogaus tikslas – realizuoti save, t.y. tapti tuo, kuo gali tapti. Kita svarbi prielaida – tai žmogaus sąmoningumas. Anot humanistų, žmogus iš esmės yra sąmoninga būtybė, galinti suvokti savo motyvus ir tikslus. Trečias dalykas – žmonės yra aktyvūs, jie patys kuria savo gyvenimą, renkasi savo stilių. Svarbiausi atstovai C. R. Rogers ir A. H. Maslow.

Abraomas MASLOVAS (1908 – 1970)

Šis autorius laikomas humanizmo krypties pradininku. Jis pasiūlė šias idėjas:

  -žmogus iš prigimties geras, blogiausiu atveju neutralus, bet ne blogas;
  -natūrali raida – tai įgimtų teigiamų savybių realizavimas;
  -psichopatologija (sutrikimai) kyla tuomet, kai neleidžiama pasireikšti
   žmogaus prigimčiai ir psichoterapija turėtų atnaujinti žmogaus saviaktualizaciją;
  -psichologija turi domėtis ne tik sergančiais žmonėmis, 
   bet ir sveikomis kūrybiškomis asmenybėmis. 

Maslovas pasiūlė motyvacijos koncepciją, kurioje žmogaus poreikiai išdėstyti hierarchiškai (kad atsirastų kiti poreikiai, turi bent santykinai būti patenkinti žemesniosios eilės poreikiai). Yra 5 poreikių grupės:

1. Baziniai fiziologiniai poreikiai: alkio, troškulio, miego, sensorinės stimuliacijos ir kt. Jų patenkinimas tiesiogiai susijęs su fizine asmenybės egzistencija. Dauguma poreikių siekia atstatyti ir išlaikyti prarastą balansą. Žmogus trumpam gali apgauti save ir šiuos poreikius numalšinti (pvz., alkį – rūkant), tačiau ilgainiui šie poreikiai tampa tokie stiprūs, kad žmogus daugiau apie nieką kitą negali galvoti. Patenkinus šios grupės poreikius, iškyla kiti.

2. Saugumo poreikiai: stabilumo, globos, baimės ir nerimo pašalinimo, ir kt.

3. Priklausomybės ir meilės poreikiai. Žmogui reikia išgyventi priklausomybę, turėti su kuo nors artimus ryšius, gyventi bandoje. Maslovas išskiria dvi pagrindines meilės rūšis: D ir B. Deficitinė meilė (D) grindžiama deficitiniu patenkinimu: žmogus siekia to, ko jam trūksta, pvz., paguodos. Tai egoistinė meilė, kadangi žmogus ima, bet neduoda. B meilė grindžiama kito žmogaus vertės įsisąmoninimu, nesiekiant jo nei pakeisti, nei išnaudoti. Partneriai vienas kitame skatina visa, kas leidžia tobulėti.

4. Savigarbos poreikiai: 1) pasitikėjimo, savo kompetencijos, jėgos, ir 2) prestižo, aplinkinių įvertinimo, dominavimo. Kai žmogus žino, kad tai, ką jis daro, vertina ir pripažįsta kiti, atsiranda savivertės jausmas, žmogus išgyvena savo reikalingumą, naudą. Nepatenkinus kitų žmonių pripažinimo poreikio, kyla bejėgiškumo, menkavertiškumo jausmai.

5. Saviaktualizacijos poreikis: tai žmogaus siekimas tapti tuo, kuo jis gali tapti –talentų, sugebėjimų atskleidimas. Labai nedaug žmonių iš tiesų save aktualizuoja (10%). Šis modelis ne visuomet funkcionuoja griežtai pagal schemą, gali būti ir išimčių, pvz., kai kuriems žmonėms kūrybos poreikis gali būti svarbesnis už bazinius poreikius. Nė vienas žmogus nepatenkina savo poreikių visiškai. Maslovas teigia, kad fiziologinius poreikius patenkina apie 80% žmonių, saugumo – iki 70%, meilės – iki 50%, savigarbos – iki 40%, saviaktualizacijos – iki 10%.

Karlas RODŽERIS (1902-1987)

Ryškiausias fenomenologinės psichologijos atstovas. Fenomenologinė kryptis pabrėžia, kad žmogaus elgesį galima suprasti tik suprantant tai, kaip jis subjektyviai suvokia ir pažįsta realybę. Antra svarbi prielaida – kad žmonės gali nulemti savo likimą, jie gali laisvai spręsti, koks bus jų gyvenimas. Trečia, žmonės iš prigimties yra geri ir siekia savirealizacijos, didesnės autonomijos ir brandos. Rodžeris savo darbuose pagrindinį dėmesį skyrė tam, kaip kinta ir vystosi asmenybė. Svarbios sąvokos: fenomenologinis laukas, aš, organizmas. Fenomenologinį lauką sudaro visas asmenybės patyrimas – ir tai, kas vyksta fiziniame kūne, ir tai, ką žmogus suvokia išoriniame pasaulyje. Patyrimas gali būti ir įsisąmonintas, ir ne. Žmogaus elgesį ir nulemia būtent fenomenologinis laukas, o ne aplinka. Asmenybės formavimosi metu dalis fenomenologinio lauko išsiskiria kaip asmenybės Aš (arba Aš – koncepcija). Tai organizuotas ir suderintas suvokimų ir vertybių modelis, visa tai, ką žmogus suvokia kaip savo. Rodžeris išskiria realų aš (koks aš esu) ir idealų aš (koks norėčiau būti). Neatitikimas tarp jų gali sukelti įvairias dezadaptacijas.

Organizmas yra fizinis subjektas su fizinėmis ir psichologinėmis funkcijomis. Tai yra patyrimo vieta. Santykiai tarp aš ir organizmo labai svarbūs. Jie lemia asmenybės raidą, prisitaikymą, psichinę sveikatą ir kt. Kuo didesni prieštaravimai tarp organizmo ir aš, tuo didesnę įtaką jie daro elgesiui. Jei žmogus jaučia neatitikimą tarp aš ir bendro organizmo išgyvenimo, tuomet jis bando apginti aš vientisumą iškreipdamas arba paneigdamas išgyvenimus. Pernelyg didelis neatitikimas tarp aš ir patiriamų išgyvenimų sukelia sutrikimus bei psichopatologiją.

Aš raidai labai svarbu gauti besąlygišką tėvų dėmesį.

EGZISTENCIALIZMAS

Egzistencializmas yra daugiau filosofija nei psichologija. Jos pagrindas – S. Kierkegaard, M. Haidegger, K. Jaspers, P. Tilich, M. Buber, J. P. Sartr, F. Nietsche, A. Shopenhauer darbai. Egzistencinė pakraipa neturi aiškios asmenybės teorijos. Egzistencinė psichologija orientuota į žmogaus gyvenimą. Svarbiausias tokios psichoterapijos tikslas – padėti žmogui geriau susigaudyti savo gyvenime ir jį geriau suprasti. Padedama klientui geriau sužinoti savo ribas ir galimybes, tapti atsakingu už savo gyvenimą. Šia prasme egzistencinė psichoterapija daugiau panaši į filosofinį savo gyvenimo tyrinėjimą nei į psichologinę asmenybės analizę. Egzistencinė psichoterapija siekia suprasti žmogų analizuodama jį 4 matmenyse – fiziniame (daiktai, sveikata), socialiniame (santykiai su kitais žmonėmis), asmeniniame (santykis su pačiu savimi ir artimi santykiai su mylimais žmonėmis) ir dvasiniame (santykis su vertybėmis, prasme). Kitas psichoterapijos aspektas – žmogaus santykis su egzistencinėmis duotybėmis: būties jausmu, laisve, gyvenimo baigtinumu, egzistenciniu nerimu, egzistencine kalte, laiku, prasme ir beprasmybe.

[redaguoti] IŠMOKIMAS

  Klasikinio sąlygojimo teorija (Ivanas Pavlovas, Džonas B. Vatsonas)
  Operantinis ar instrumentinis sąlygojimas (E.L. Thorndike, B.F. Skinner)
  Socialinio išmokimo teorija – mokymasis stebint ir modeliavimas (Albertas Bandura)

Biheviorizmo prielaidos:

1. Psichologijos mokslas turi tyrinėti stebimą elgesį ir reakcijas. Tokių sąvokų kaip „sąmonė“ ar net „protas“ neįmanoma prasmingai apibrėžti ir todėl jos neturėtų būti tyrinėjamos mokslininkų;

2. Žmonės gimsta „tuščios lentelės“. Ši prielaida grindžiama Džono Loko (1690) filosofija, kuris rašė, kad gimusio žmogaus protas yra tabula rasa. Tai, ką žmonės išmoksta daryti (tai reiškia visas jų elgesys), priklauso nuo jų sąveikų ir patyrimo aplinkoje;

3. Pokyčiai elgesyje (t.y. išmokimas) paklūsta efekto dėsniui. E.L. Thorndike šį dėsnį apibrėžė taip: „Elgesys, po kurio seka malonios pasekmės, bus linkęs dažnėti, o elgesys, po kurio seka nemalonios pasekmės, bus atliekamas vis rečiau“;

4. Elgesio pokyčiai (ar mokymasis) gali vykti automatiškai, kai žmonės suvokia dalykų ryšius – kad vienas įvykis yra priklausomas ar lemiamas kito įvykio (mokymasis per asociaciacijas).

KLASIKINIS SĄLYGOJIMAS. Grindžiamas Ivano Pavlovo ir Džono B. Vatsono darbais.

Ivano Pavlovo tyrimų su šunimis rezultatai tapo biheviorizmo pagrindu.

a) Ryšys stimulas – reakcija (S-R) yra natūralus. Šiuos natūralius komponentus Pavlov vadino nesąlyginiu stimulu (NS) ir nesąlygine reakcija (NR).

b) Kai neutralus stimulas ir nesąlyginis stimulas pateikiami kartu pakankamai dažnai, jie tampa susiję (susidaro asociacija) – neutralus stimulas tampa tarsi ženklu, nurodančiu, kad tuoj pasirodys nesąlyginis stimulas. Po kelių suporavimų, neutralus stimulas tampa sąlyginiu stimulu (SS). Dabar jau vien jis pats sukelia elgesį – jis vadinamas sąlygine reakcija (SR).

c) Svarbios sąvokos: reakcijos įgyjimas, gesimas, spontaninis atsinaujinimas, atsako generalizavimas, stimulų diskriminavimas.

Džonas B. Vatsonas žinomas savo tyrimais su mažuoju Albertu, 1 m berniuku, ir kitais vaikais. Jis siekė parodyti, kaip klasikinis sąlygojimas gali sukurti fobijas ir kitas psichines problemas.

OPERANTINIS SĄLYGOJIMAS. Grindžiamas E.L. Thorndike and B.F. Skinner darbais.

E. L. Thorndike suformulavo efekto dėsnį (1898). Paprasčiausia jo versija yra tokia: Išmokimas = elgesys + pasekmės Thorndike sukonstravo probleminę dėžę katėms. Katė įdedama į vidų; ji atsitiktinai draskosi, kol netyčia nuspaudžia svirtį ir atidaro duris, kad galėtų ištrūkti. Tai vadinama įgyjimo bandymu. Thorndike vėl įdeda katę į dėžę. Katė jau išmoko, ką daryti – reikia paspausti svirtį, kad galėtų pabėgti iš dėžės. Svirties paspaudimas buvo elgesys, kuris lemia apdovanojimą – išėjimą.

B.F. Skinner pradėjo nuo Thorndike teorijos, tuomet padarė kelis reikšmingus pakeitimus:

1. Pakeitė mokymosi aplinką. Thorndiko dėžėje katė turėjo galimybę ko nors išmokti tik tuomet, kai eksperimentatorius ją ten įdėdavo. Kitaip tariant, eksperimentatorius kontroliavo katės galimybes mokytis. Skinner sukūrė operantinio sąlygojimo dėžę (tai vadinama Skinerio dėže). Gyvūnas būdamas toje dėžėje turėjo nesibaigiančias galimybes mokytis. Pavyzdžiui, yra žiurkės narvas su maistu, vandeniu ir bėgimo rateliu, etc., bet taip pat turi svirtį, kurią žiurkė gali paspausti, kad gautų daugiau maisto. Žiurkė ją galėjo laisvai spausti kada nori;

2. Reakcijos formavimas. Skinerio dėžės padėjo jam formuoti reakcijas. Akivaizdu, kad žiurkė nežino, jog paspaudus svirtį ji gaus daugiau maisto – taigi reikėjo apdovanoti už sėkmingą priartėjimą prie norimo atsako. Kitaip tariant, eksperimentatorius duoda maisto gabaliuką žiurkei tik tuomet, jei ji prieina arčiau prie svirties, vėliau kai ji atsistoja ant užpakalinių letenėlių, dar vėliau – kai paliečia svirtį ir galiausiai – kai ją nuspaudžia (kartais susiformuoja ritualinis elgesys – po atsitiktinio pastiprinimo);

3. Pastiprinimo tvarkaraščiai. Vietoj to, kad duotų pastiprinimą (maisto gabaliuką) po kiekvieno atsako (svirties paspaudimo), Skineris taip sumontavo savo dėžę, kad ji duotų pastiprinimą tik po 2 ar 3 atsakų. Tai yra dalinio pastiprinimo tvarkaraštis. Mokymasi su dalinio pastiprinimo tvarkaraščiu labiau atsparus išnykimui. Nuolatinis pastiprinimas reiškia, kad pastiprinama kiekviena reakcija;

4. Santykio ir intervalo pastiprinimo tvarkaraščiai. Santykio tvarkaraštis reiškia, kad elgesys pastiprinamas po tam tikro skaičiaus reakcijų. Reakcijų skaičius gali būti arba pastovus arba kintamas. Fiksuoto santykio tvarkaraštis reiškia, kad pastiprinimas duodamas kas, pavyzdžiui, 5 reakcijas. Kintamo santykio tvarkaraštis reiškia, kad pastiprinimas teikiamas vidutiniškai po 5 atsakų – t.y. kartais po 2 atsakų, tuomet po 7, 6 ir t.t. Esant intervalo tvarkaraščiams, pastiprinimas duodamas po tam tikro laiko intervalo. Fiksuoto intervalo tvarkaraštis – pastiprinimas duodamas, pavyzdžiui, kas 5 min. Kintamo intervalo tvarkaraštis nurodo, kad pastiprinimas teikiamas vidutiniškai kas 5 min. – kartais po 2 min., tuomet po 7, 6 ir t.t.

5. Pastiprinimo tipai. Pozityvus pastiprinimas, negatyvus pastiprinimas ir bausmė.

- Pozityvus pastiprinimas – organizmas atlieka norimą elgesį ir už tai gauna prizą. Pavyzdžiui, žiurkė paspaudžia svirtį ir gauna maisto; - Neigiamas pastiprinimas – nepageidaujamas įvykis vyksta tol, kol organizmas atlieka norimą elgesį. Pavyzdžiui, žiurkės narvo grindimis leidžiama elektros srovė, kol žiurkė paspaudžia svirtį, kad ją išjungtų. Pozityvus ir negatyvus pastiprinimas padidina elgesio pasirodymo dažnį; - Bausmė – yra pastiprinimo priešingybė. Ji sumažina elgesio dažnį. Organizmas atlieka nepageidaujamą elgesį ir tuomet pateikiamos neigiamos pasekmės.

6. Antrinis pastiprinimas. Kai kurie pastiprinimai yra signalai, kad tuoj bus tikras pastiprinimas (pvz., pinigai, žetonai).

Skinerio darbai turėjo labai didelę įtaką Amerikos psichologijai. Jo darbai padarė įtaką vadovėlių rašymui – kaip juose organizuojama ir pristatoma informacija; remiantis jo teorija sudarytos ir daugelis kompiuterinių mokymosi programų. Taip pat ir darbdaviai naudoja motyvacines programas, kurios sudarytos pagal Skinerio apibrėžtus pastiprinimo principus.

SOCIALINIO IŠMOKIMO TEORIJA

Kadangi žmonės mąsto ir vartoja kalbą (t.y. veikia kognityviniai procesai), jie turi platesnes mokymosi galimybes nei gyvuliai. Pastebėta, kad žmogus nebūtinai pats turi pabandyti, kad išmoktų kažką atlikti. Jis gali išmokti stebėdamas, kaip tai atlieka kiti žmonės, jis gali sužinoti, už kokį elgesį baudžiama, ir jo neatlikti, kad pats nebūtų nubaustas. Be to, ne visą elgesį atliekame vien dėl apdovanojimo. Kai kuria veikla žmonės užsiima vien dėl malonumo, o tai prieštarauja operantinio sąlygojimo dėsniams.

Albertas Bandura pasiūlė socialinio išmokimo teoriją. Kadangi žmonės galvoja, stebi ir įsimena dalykus, jie gali išmokti modeliavimo būdu ir imituodami. Atlikti elgesį įgijimo bandymuose klasikinio ir operantinio sąlygojimo metu nėra būtina išmokimui (tyrimas su lėle Bobo). Išmokimui svarbios tiek modelio savybės, tiek modeliavimo situacija.